2018 m. vasario 28 d., trečiadienis

Kai kalbamės Tu ir aš

   Popiežius Jonas Paulius II apie kalbėdamas apie maldą yra pasakęs: „Kas yra malda? Visuotinai yra pripažinta, kad tai pokalbis. Pokalbyje visuomet yra „aš“ ir „tu“, šiuo atveju „Tu“ rašoma iš didžiosios. Pradžioje maldos patirtis sudaro įspūdį, kad svarbesnis čia „aš“. Paskui įsitikiname, kad iš tiesų yra kitaip. Svarbesnis yra „Tu“, iš Jo gauna pradžią mūsų malda“ (Žengiant per vilties slenkstį, P. 31).
   Puiki įžvalga. Turbūt kiekvienas maldos gyvenimo pradžioje labai akcentuojame savo poreikius ir kiekviena malda virsta prašomąja. Ilgainiui ji transformuojasi į garbinimą bei šlovinimą, o pabaigoje laukia kontempliacija, kai „Tu“, o ne „aš“ yra maldos esmė. Kai galų gale išeini toliau savojo „aš“ ir pradedi kontempliuoti „Tu“, tampi laisvas nuo savojo ego ir pradedi save vertinti adekvačiai, be pagražinimų ir smerkimo. Brandi malda, rodo koks esi ir koks yra Dievas iš tiesų, o ne tai kaip save ir Jį įsivaizduojame.
   Manau, kad mes dažnai esame linkę save ir Dievą vertinti pagal savo įsivaizdavimą arba kitų žmonių nuomonę. Tai atitraukia nuo tikrosios tiesos apie savo būtį. Viena vertus apie tave aplinkiniai gali būti per blogos ar per geros nuomonės ir vertindamas save jų akimis turėsi iškreiptą vaizdą. Kita vertus ir Dievą vertindamas tik pagal kitų pasakojimus nelabai prie jo pažinimo ir priartėsi.
  Na, o malda, šis pokalbis tarp „aš“ ir „Tu“, padeda betarpiškai pažinti tikrąją esmę, atsikratyti iliuzijų ir keistų įvaizdžių, susivokti kuriose vietose sau meluoji, kur tavo stiprybės ir silpnosios vietos. Pokalbis ir buvimas kartu, tarp „aš“ ir „Tu“ sukuria ryšį, kuris gali arba bręsti arba atšalti, bet tai priklauso nuo tavo paties dalyvavimo pokalbyje kokybės.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą