Kas gi vis tik yra Dievo žodis?

   Turbūt esate ne kartą girdėję, kad katalikas kasdien turi maitintis Dievo žodžiu. Jei jūsų paklausčiau, kas yra tas Dievo žodis, koks būtų jūsų atsakymas? 

DĖMESIO! Prieš skaitydami toliau pabandykite sau atsakyti į šį klausimą: Kas gi tas Dievo žodis?

....

   Na, jei jau atsakėte, skaitom toliau.

 Greičiausiai kaip ir dauguma mano paties asmeniškai paklaustų žmonių net nesudvejoję atsakytumėte: Biblija!

   Vietoj atsakymo tiesiog pacituosiu kas rašoma Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklijoje Fides et Ratio:

Esama požymių, kad atgimsta fideizmas, kuris nepripažįsta, jog racionalus žinojimas ir filosofinė refleksija yra svarbūs tikėjimo supratimui ir, tiesą sakant, pačiai tikėjimo į Dievą galimybei. Viena iš tokių fideistinės pakraipos apraiškų yra šiuo metu paplitęs „biblicizmas“, kuris linkęs vieninteliu tiesos kriterijumi padaryti Šventojo Rašto skaitymą ir egzegezę. Iš to plaukia, kad Dievo žodis sutapatinamas tik su Šventuoju Raštu, o Bažnyčios mokymas, kurį Vatikano II Susirinkimas taip išraiškingai patvirtino, nebetenka jokios reikšmės. Primindama, jog Dievo žodis esti ir Rašte, ir Tradicijoje, Konstitucija Dei Verbum įtaigiai tęsia: „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieningą Dievo žodžio šventąjį palikimą, pavestą Bažnyčios apsaugai. Laikydamiesi šio palikimo, visa šventoji liaudis drauge su savo ganytojais nuolat gyvena apaštalų mokymo (...) vienybėje“. Todėl Raštas nėra vienintelis atskaitos taškas. „Svarbiausia tikėjimo taisyklė“ kyla iš šventosios Tradicijos, Šventojo Rašto ir Bažnyčios Magisteriumo Dvasios sukurtos vienybės, kuri taip juos tarpusavyje suvienijo, kad vienas be kito negali apsieiti (Fides et Ratio 55).

   Taigi, jei Bažnyčia mus ragina gyventi Dievo žodžiu, gyvenkime juo visu, ne tik viena jo dalimi.