Tą kart man tai pasirodė gana juokingu dalyku, tačiau
nepaisant to pradėjau taip melstis. Ir padėjo. Nepaisant to, ta maldą ilgą
laiką prisiminiau kaip kažką komiško. Neseniai beskaitinėdamas prieš II Vatikano
susirinkimą parašytą Katalikų katekizmą atrandu įdomybę, kurią dabar
tiesiog ir pacituosiu:
Atodūsiai. – Mes galime Dievui kalbėti trumpais sakiniais. Juos vadiname atodūsiais. Tai žvilgtelėjimas į Dievą, sielos atsidūsėjimas. Pradėdami darbą, galime tarti: „Viskas tau, o Dieve!“ – Patyrę didelį džiaugsmą: „Ačiū tau, Viešpatie!“ – Akivaizdoje rimto sprendimo: „Viešpatie, parodyk ką aš turiu daryti“ – Pagundoje, varge arba pavojuje: „Jėzau, būk su manimi!“ arba „Viešpatie, padėk man!“ – Išvydę puikų gamtos reginį: „Dieve, koks gražus pasaulis!“ – Eidami pro ligoninę: „Dieve, gelbėk vargstančius ir kenčiančius ligonius!“ – Einant pro kapines: „Viešpatie, suteik jiems amžiną atilsį!“
Atodūsiai, kurie tinka bet kada kalbėti: „Viskas tau, o Dieve!“ – „Mano Dievas ir mano viskas!“ – „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ – „Jėzau, tu esi gailestingas!“ – „Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų!“ – „Taip Tėve!“ – „Viešpatie, kaip tu nori!“ – „Ateik, Šventoji Dvasia!“ – „Viešpatie, pamokyk mane melstis!“ Ir atskiri Viešpaties maldos prašymai galima kalbėti kaip atodūsiai.
Taigi, atradau, jog tai nėra kunigo išsigalvojimas ir pati
malda atodūsiais turi savo vietą Bažnyčios Tradicijoje. Ji jau senokai neatrodo
komiška, o po šio tekstuko, ją pradėjau dar labiau vertinti. Praktikuoju ją
nuolat, dienos bėgyje. Sakyčiau tai geras būdas šio laikmečio žmogui, ypač tam
kuris užsilakstęs ir nieko nebespėja. Žinoma, gal negerai, kai visa tavo malda pasidaro
tik atodūsiai, tačiau ji vertinga, nes puikiai pašventina dieną.
Komentarai
Rašyti komentarą