Šiandien dauguma krikščionių švenčia kūdikėlio Kristaus gimimą. Jie tiki, kad šis kūdikėlis buvo Dievas ir pasaulio Išganytojas. Bėgant amžiams Bažnyčia suprato, kad nors šis kūdikėlis ir buvo Dievas, tačiau jis buvo ir žmogus, t.y. turėjo dvi prigimtis, žmogišką ir dievišką, atskiras ir nesusimaišiusias tarpusavyje. Nepaisant to, kad dauguma krikščionių lyg ir suvokia, kad Jėzus buvo dviejų prigimčių, tačiau nesąmoningai iškelia dieviškąją, žmogiškąją, tuo tarpu, nustumdami kažkur į antrą planą. Gaunasi toks savotiškas neįsisąmonintas monofizitizmas. Tai ypač jaučiama Kalėdų laikotarpiu. Prakartėlė, romūs gyvuliukai, Juozapas su Marija švelniai palinkę virš ėdžių, piemenėliai ir giedantys angelai... Idiliškas ar net geriau sakyti dieviškos palaimos kupinas vaizdelis. Tokiu būdu kūdikėlis Jėzus tampa dieviškuoju kūdikiu aplink kurį tvyro ramybė ir džiaugsmas.
Nesinori griauti šio romaus vaizdinio, tačiau kas kart atėjus Kalėdoms apmąstau, kas iš tiesų turėjo vykti tą naktį. Nepaisant to, kad ko gero kiekvieno laukto vaiko gimimas yra džiaugsmas tėvams ir visiems artimiesiems, kūdikio gimimas niekada nebūna ramus. Nebent tai dieviškas kūdikis, neturintis žmogiškos prigimties, tuomet viskas iš ties gali būti kitaip. Taigi, kas vyko tą naktį? Leisiu sau šiek tiek pafantazuoti:
Juozapas su besilaukiančia Marija blaškosi po Betliejų, ieškodami kur galėtų pernakvoti. Vietų niekur nėra. Nemanau, kad jie pasibeldė į poros nakvynės namų duris, paieškos truko bent jau kelias valandas. Juozapas panikoje, nes nerimauja dėl besilaukiančios žmonos... tiesa mes nieko nežinome apie jų asmeninius santykius, bet čia vėlgi piešiasi idiliškas vaizdelis, kuriame viskas vyksta ramiai: Marija, nėra vietos nakvynei. Nieko, brangus Juozapai, tiks ir tvartelis. Abejoju ar viskas taip vyko. Gal būt Marija papriekaištavo Juozapui, gal šiaip pasiginčijo... Na tai būtų normalūs šeimyniniai santykiai... Nebent manytume, kad Marija ir Juozapas taip pat neturėjo žmogiškos prigimties, bet čia išvis kažkokia nesąmonė gautųsi.
Taigi, Juozapas su Marija ilgai blaškėsi po Betliejų, tačiau vietos nakvynei nerado. Tada iš kažkur nurito pasiūlymas nakvoti tvartelyje su gyvuliukais. Kas tai pasiūlė, Juozapas, Marija ar koks geradaris, kuris apgailestavo, jog kitos vietos neturi? Mes nežinome. Faktas, jie nakvojo tvartelyje. Bet čia vėlgi, ne viskas taip paprasta. Mes pripratę prie idiliško prakartėlės vaizdelio, bet juk ne kiekvienas ir buvęs tvartelyje ir nežino kas ten ir kaip yra. Net ir pats pavadinimas „prakartėlė“ rodo, kad tai kažkas visai mielo ir malonaus. Tiesa ta, kad tai buvo TVARTAS. Tvarte visada tvyro smarvė, baugia gyvuliai, aplink mėšlas ir nieko tame romantiško nėra. Situacija atrodo katastrofiška, blogiau ir būti negali, tada netikėtai Marijai prasideda sąrėmiai.
Senovėje būta tikėjimo, kad Jėzus negimė natūraliai, jis staiga iš Marijos įsčių atsirado jai ant rankų. Taip nebūna. Jėzus turėjo žmogišką prigimtį ir gimė kaip visi kiti. Kaip tai atrodė? Marijai nubėgo vandenys. Mes nežinome ar Juozapas mokėjo pribuvėjos amatą, greičiausiai ne, nes to meto vyrai gimdyme paprastai nedalyvaudavo. Taigi, Marija gimdo, Juozapas panikoje, bet kažkaip susiėmė ir padeda gimdyvei. Tiesa, vėlgi senovėje būta tikėjimo, kad netikėtai Dievas atsiuntė pribuvėją kuri ir padėjo Marijai tuo metu, tačiau tai vėlgi, tik legendos, Juozapui greičiausiai teko viskuo rūpintis pačiam.
Taigi, tvarte gimė pasaulio Išganytojas. Mes pripratę prie idiliško šventosios šeimos vaizdelio, tačiau vėlgi, jei neatmetame žmogiškosios Kristaus prigimties, vaizdelis turėjo būti kiek kitoks: rėkiantis kūdikis, baubiantys gyvuliai, o čia dar netikėtai užeina piemenys...
Pagalvokime apie tai kaip Jėzus buvo vystomas... gal net tą pačią Kalėdų naktį jam kelis kart buvo pakeistos palutės, gal būt pavalgęs motinos pieno jis jį atpylė atgal, gal net ant Juozapo... Žodžiu tikrai abejoju, kad šią naktį tikrai galime pavadinti tyliąja.
Man visada buvo keistas, tas monofizitinio pobūdžio prakartėlės įvaizdis. Kiekvienais metais, Bernelių mišiose, apmąstau kas gi ten turėjo vykti iš tiesų. Tokie mąstymai dar labiau padeda suvokti, kiek nusižemino pasaulio Karalius, kad tapo kūdikiu su visais iš to išplaukiančiais džiaugsmais ir rūpesčiais. Ar tokie apmąstymai žemina Jėzų? Kai kurie sako taip ir ne kartą buvau pabartas dėl tokių nepriderančių svarstymų. Tačiau vis tiek manau priešingai: idant matyčiau realų Jėzų, neturiu atmesti jo žmogiškos prigimties, negaliu žvelgti pro rožinius akinius, nematydamas to, kas realiai ten dėjosi. Ar šie svarstymai atspindi realybę? Nežinau, gal būt. O gal ir ne. Bet neabejoju, kad dalis to ką rašiau būtent taip ir dėjosi. Taip būtų normalu. Žmogiška. Ir tai neeliminuoja tą naktį vykusių dieviškųjų slėpinių. Manau priešingai, juos tik dar labiau sustiprina.
Su šventom Kalėdom! Tegul kūdikėlis Jėzus neleidžia atitrūkti nuo pasaulio realybės ir dieviškų slėpinių.
Komentarai
Rašyti komentarą