Genties protėvių atminimas

    Evangelija pagal Matą pradedama žodžiais „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga“ (Mt 1, 1), tai Evangelijos tekstas pateikia Jėzaus genealoginį medį. Jame matome vardus. Daug vardų! Net neabejoju, kad daugeliui iš mūsų tekste išdėstyti vardai iš esmės nieko nesako – atpažįstame vos vieną kitą, ir tai dažniausiai tik tuos, kurie surašyti pabaigoje. Tačiau tai Jėzaus genealogija, kurią, rodos, turėtume žinoti, bet gaunasi panašiai kaip ir su mūsų pačių giminės medžiu – retas kuris gebame įvardinti prosenelius, nekalbant jau apie dar ankstesnius protėvius. Net jei ir esame kažką girdėję apie kurį nors proproproprosenelį, tai tik vieną kitą istoriją, bet net neįsivaizduojame, kaip šis žmogus atrodė ar kas jis iš tiesų buvo. Taip yra ir su Jėzaus žemiškais protėviais, mes net neįsivaizduojame, kas anie buvo ir ką veikė. Jei skaitydamas Jėzaus žemiškų protėvių sąrašą suvokiu, kad už šių vardų nestovi konkretus asmuo iš Šventojo Rašto, reiškia, dar turiu kur augti, turiu ką pažinti ir kur tobulėti.

   Tik žinodamas savo kilmę ir visus savo protėvius, asmuo tampa kilmingu. Tik vergas yra be kilmės ir nepažįsta savo istorijos. Žinodamas savo genealogiją, žinai savo gentį. Gentis reiškia savą, už kurį negaila ir gyvybę atiduoti (žr. Jn 15, 13). Dievas tapo vienu iš mūsų, tapo mūsų genties nariu, tad dabar turime stengtis, kad išliktume šios genties nariais. Tačiau tam turime žinoti kilmę.

   Žinoma, mes esame Naujosios Sandoros atstovai, tad ja ir gyvename, į ją gilinamės, ją pažįstame. Senoji Sandora savaime pasitraukia į antrąjį planą ir tampa mums nepažini. Neretai Naująjį Testamentą, o ypač Evangelijas, mes iškeliame aukščiau likusių Šventojo Rašto tekstų. Rodos, savaime suprantama, kad krikščionis labiausiai turi gilintis į Kristų. Tačiau „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16) – jis visas skirtas pažinti Kristų, todėl krikščionys Senąjį Testamentą gerbia kaip tikrą Dievo žodį ir visuomet ryžtingai priešinasi sumanymui Senąjį Testamentą atmesti dėl to, kad esą Naujasis jį laiko nebereikalingu (KBK 123). Naujojo Testamento neįmanoma aiškiai suprasti be Senojo, tad nederėtų apleisti jo studijų. Juk ne be reikalo Mišiose girdime skaitinius tiek iš Naujojo, tiek iš Senojo Testamento. Išganymo istorija atsiskleidžia tik visuminiame Šventojo Rašto suvokime, o ne atskirose jo knygose. Taigi, norėdami pažinti Kristaus kilmę ir žinoti savo gentį bei jos protėvius, turime nepamiršti istorijos... Išganymo istorijos.

   Viešpatie, neleisk užmiršti, kas esi Tu ir kas esu aš, kad visada kartu su gentimi judėčiau link galutinio tikslo – Dangaus Karalystės.