Gana dažnai tenka diskutuoti „perrašytos Biblijos“ tema. Neįtikėtina, bet yra tuo tikinčių žmonių. Šiandien atradau dar vieną rimtą biblinio teksto autentiškumo argumentą, tad skubu juo pasidalinti.
Taigi, po to kai 70 metais buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, mazorėnų bendrija susirūpino autentiško Šventojo Rašto teksto išlikimu ateinančioms kartoms, tad labai sugriežtino Šventojo Rašto (tiksliau Senojo Testamento tekstų, nes anie buvo žydai) perrašymo taisykles, kaip, kad Šventojo Rašto tekstų užrašymui turėjo būti naudojama tik švarių gyvulių, nustatė konkrečius eilučių kiekius pergamente, rašalo gaminimo receptūrą ir pan. Tačiau mus šiuo atveju domina tai kas užtikrino tikslų teksto perrašymą, o čia taisyklės buvo tokios kad bet kokia tarybinė cenzūra pavydėtų. Teksto perrašymo metu nei viena raidė neturėjo būti užrašoma iš atminties; jei būdavo praleidžiama, įterpiama raidė ar net jei dvi raidės susiliesdavo, pergamentas turėjo būti sunaikinamas. Jei būdavo aptinkamos trys klaidos viename puslapyje, visas rankraštis būdavo pripažįstamas niekiniu. Nuorašas turėjo būti patikrinamas per 30 dienų, priešingu atveju taip pat būdavo atmetamas kaip niekinis. Taigi, po tokio proceso sunku abejoti, kad ten galėjo įsivelti kokios nors perrašinėtojų klaidos kurios nulėmė visų ateities Biblijų klaidingumą. Žinoma, viduramžiais ir vėliau būta visko, bet ir tie tekstai su klaidomis yra žinomi, apie pora iš jų rašiau seniau.
Komentarai
Rašyti komentarą