2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Ar tikėsi tada kai tau prirems šautuvą prie kaktos?

   C. S. Lewis rašė: „Niekada negali žinoti, kaip tvirtai nuo nors tiki, kol šio tikėjimo teisingumas arba klaidingumas netampa tau gyvybės ar mirties klausimu [...] Tikėjimo tikrumą patvirtina tiktai realus pavojus“.
   Kartais mes iki pažaliavimo kovojame už savo tikėjimą ir tai gal nėra blogai, tačiau kova paprastai neišeina iš mūsų komforto zonos. Kiek dažnai mes vos iškilus pavojui, staiga keičiame savo įsitikinimus arba laikinai pradedame deklaruoti priešingą jiems tikėjimą? Žinoma, vos pasikeitus situacijai, kurioje nebelieka tikro ar menamo pavojaus, grįžtame prie ankstesnio požiūrio. Juokingiausia tai, kad pavojus dažnai būna menamas ar apsiriboja iliuziniu manymu „ką apie mane pagalvos žmonės?“. Tad gerai yra išsikelti klausimą, ar prirėmus šautuvą prie kaktos su tikslu tave nužudyti tavo tikėjimas liks toks pats? Jei ne, tada klausimas kiek tu tiki, o kiek tai tėra tavo susikurta povyza? Žinoma, tada kyla ir kitas klausimas: jei tavo tikėjimas keičiasi iškilus vos menkiausiam nepatogumui, kiek tu iš tiesų esi tikintis, o kiek tai tėra tavo melas sau, aplinkiniam ir Dievui? Ar esant tokiam pseudotikėjimui verta save vadinti tikinčiuoju? Ar verta gaišti laiką saviapgaulei? Ar išvis reikia ginti šitą melą?

2016 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Užstoju Dievą arba apie fanklubus

   Baloje gulėjo prisigėręs alkoholikas. Pro šalį ėjo kunigas, tad žmonės jam ir sako:
   -Žiūrėk, čia  vienas iš jų kuriuos tu atvertei.
   -Greičiausiai taip, tai vienas iš mano atverstų, - atsakė kunigas, - Nes jei jį būtų atvertęs Dievas jis čia negulėtų.
   Kaip dažnai mes džiaugiamės tuo, kaip skelbiame Evangeliją? Jaučiamės kieti pamokslininkai ar, kaip kai kurie sako, sugebame suvartyti bet Biblijos srityje? Išties dažnai tenka išgirsti, jog kažkas kažką atvertė, o kartais sutinki žmonių kurie į bažnyčią vaikšto dėl kurio nors kunigo; perkelia kunigą kitur ir jo pasekėjas pakeičia bažnyčią, o jei ana per toli, tada išvis nustoja lankytis.
   Kodėl mes dažnai prisirišame (ar pririšame) prie žmogaus, pamiršdami Dievą? Taip, suprantu, yra smagu kai tavimi žavisi, bet jei tu pakeri žmogų savo charizmatiškumu, taip užstodamas Dievą, kiek vertas toks atsivertimas? O gal tai tėra elementari stabmeldystė arba buvimas gerbėju? Taip ir gaunasi, kad kunigai ar kiti Evangelijos skelbėjai susikuria savo fanklubus, o Dievas... kam jis šiuo atveju reikalingas... nebent kai platforma didinti savo gerbėjų ratą.
   Tokiu gerbėju ar garbinamuoju ko gero pabuvome kiekvienas, čia aišku viskas priklauso nuo to ką veikėme bažnyčioje, tiesiog jei tai išgyvenate, akimirkai stabtelėkite ir paklauskite savęs, kas jums užstoja Dievą ir ar pats jo neužstoju.