2018 m. birželio 25 d., pirmadienis

Kaip mazorėnai Šventračio kopijas darė

  Gana dažnai tenka diskutuoti „perrašytos Biblijos“ tema. Neįtikėtina, bet yra tuo tikinčių žmonių. Šiandien atradau dar vieną rimtą biblinio teksto autentiškumo argumentą, tad skubu juo pasidalinti.
   Taigi, po to kai 70 metais buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, mazorėnų bendrija susirūpino autentiško Šventojo Rašto teksto išlikimu ateinančioms kartoms, tad labai sugriežtino Šventojo Rašto (tiksliau Senojo Testamento tekstų, nes anie buvo žydai) perrašymo taisykles, kaip, kad Šventojo Rašto tekstų užrašymui turėjo būti naudojama tik švarių gyvulių, nustatė konkrečius eilučių kiekius pergamente, rašalo gaminimo receptūrą ir pan. Tačiau mus šiuo atveju domina tai kas užtikrino tikslų teksto perrašymą, o čia taisyklės buvo tokios kad bet kokia tarybinė cenzūra pavydėtų. Teksto perrašymo metu nei viena raidė neturėjo būti užrašoma iš atminties; jei būdavo praleidžiama, įterpiama raidė ar net jei dvi raidės susiliesdavo, pergamentas turėjo būti sunaikinamas. Jei būdavo aptinkamos trys klaidos viename puslapyje, visas rankraštis būdavo pripažįstamas niekiniu. Nuorašas turėjo būti patikrinamas per 30 dienų, priešingu atveju taip pat būdavo atmetamas kaip niekinis. Taigi, po tokio proceso sunku abejoti, kad ten galėjo įsivelti kokios nors perrašinėtojų klaidos kurios nulėmė visų ateities Biblijų klaidingumą. Žinoma, viduramžiais ir vėliau būta visko, bet ir tie tekstai su klaidomis yra žinomi, apie pora iš jų rašiau seniau.

2018 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Ar moteris yra žmogus?


   Dažnai tenka išgirsti nuomonę, jog V – VI a. Katalikų bažnyčia rimtai svarstė klausimą apie tai ar moteris turi sielą ir ar ji apskritai gali būti vadinama žmogumi? Tad trumpai panagrinėkime iš kur kyla tokia mintis.
   585 metais Macono miestelyje (dabartinė Prancūzijos teritorija) vyko vietos vyskupų sinodas. Turo vyskupas Grigalius veikale „Frankų istorija“ rašo, jog vienas iš vyskupų redaguojant nutarimų tekstus pastebėjo, jog moters negalima vadinti žmogumi. Tačiau oficialiuose dokumentuose apie tai nieko neužsimenama. Panašu, kad tai buvo privataus pokalbio, tikėtina vykusio pertraukos metu mestelėta frazė, kuri buvo labiau filologinio, o ne teologinio pobūdžio. Klasikinėje lotynų kalboje žodis homo reiškia žmogų, neskirstant į lytis, o vyras nusakomas žodžiu vir. Prancūzų kalboje naudotas tik vienas žodis homme, kuri vartota įvardinti tiek žmogui,tiek vyrui. VI a. žodis vir ima nykti iš lotynų kalbos, o homo įgauna naują prasmę, o būtent pažymėti vyrą, taip pat kartais šiuo žodžiu būdavo įvardijamos ir dailiosios lyties atstovės; anksčiau įvardinant moterį buvo naudojamas žodis mulier. Būtent dėl šios naujos žodžio homo prasmės ir kilo vyskupo nepasitenkinimas, bet kaip pastebi pats Grigalius, pasisakiusysis buvo tuoj pat nutildytas. Veikiausiai iš čia ir kilo šis keistas tikėjimas, tuo jog Katalikų bažnyčia neigė moters buvimą žmogumi ir kad rimtai svarstė jos sielos klausimą.

2018 m. birželio 2 d., šeštadienis

Krikštijantis velnias arba keista Devintinių tradicija Ispanijoje

Devintinių metu velnias šoka per krikštijamus kūdikius
   Burgoso mieste (šiaurės Ispanija) egzistuoja labai įdomi, jau 400 metų mininti, Devintinių tradicija. Šventės metu, per visus praėjusius metus gimę vaikai būna suguldomi gatvėje, o tada per juos peršoka velniu persirengęs vyras arba jų grupė. Ši liaudies pamaldumo praktika teigia, kad tokiu būdu vaikai yra pakrikštijami ir nuplaunamos jų nuodėmės, o gyvenime juos lydi visokeriopa sėkmė.
   Romos katalikų Bažnyčia yra paskelbusi, kad toks krikštas nėra galiojantis ir negali būti laikomas jo pakaitalu. Benediktas XVI viešai paprašė Ispanijos kunigų nedalyvauti tokios tradicijose nes jos neatitinka krikščioniško krikšto prasmės. Tačiau tradicija gyvuoja ir kai kuri kunigai stenčiasi taisyti padėtį šios liaudies pamaldumo praktikos metu apšlastydami vaikus švęstu vandeniu ir taip juos iš tiesų pakrikštydami.