2016 m. sausio 29 d., penktadienis

Dievo karalystė – Geroji Naujiena

   Dievo karalystė yra svarbi Šventojo Rašto tema, tad noriu pasidalinti keliomis teologo Jaques Dupuis SJ mintis šia tema.
   Dievo karalystė ir jos atėjimas buvo pagrindinė Jėzaus Kristaus pamokslų tema, nors ji buvo žinoma ir gerokai iki jo. Apie Dievo karalystę nemažai kalbėjo įvairūs Izraelio mokytojai, tačiau ją suprato skirtingai nei Jėzus. Iš senųjų Izraelio mokytojų paskutinis buvo Jonas Krikštytojas ir, pasak jo, Dievo karalystė yra neišvengiamas Dievo teismas. Jėzus gi Dievo karalystę suprato visiškai kitaip, jam pastaroji buvo simbolis naujos Dievo valdžios, ateisiančios į pasaulį ir viską atnaujinančios, atkursiančios ryšį tarp Dievo ir žmogaus, bei žmonių tarpusavio santykius. Jėzui Dievo karalystė atrodė kaip esanti neišvengiamai arti ir ne tik arti, bet jau ir pradedanti reikštis jo asmeninės misijos pavidalu. Jėzus skelbia ją kaip Dievo įsiviešpatavimą tarp žmonių ir per tai pasireiškiančią Dievo šlovę. J. Dupuis mano, jog būtent todėl Dievo karalystės atėjimas yra Geroji Naujiena.

2016 m. sausio 25 d., pirmadienis

O kuo tu mane laikai? - paklausė tavęs Jėzus

   Kartą Jėzus mokiniams uždavė klausimą: O kuo jūs mane laikote? (Mt 16,15). Mokiniai turėjo savus atsakymus, tačiau ir kiekvieno iš mūsų gyvenime ateina momentas kada mes turime atsakyti į šį klausimą asmeniškai. Tuo momentua Jėzus kiekvieno asmeniškai klausia: O kuo tu mane laikai? Daugelis iš mūsų gali atsakyti išmoktą tikėjimo tiesą: Jėzus yra Dievas. Tačiau, mes turime daug išmoktų frazių kurias galime net iš miego pažadinti be vargo atkartoti, papūgos, beje, tą irgi puikiai sugeba, tačiau tikrasis atsakymas nėra sakomas vien lūpomis. Tikrasis atsakymas išplaukia iš širdies ir tada yra išpažįstamas lūpomis. Ne be reikalo apaštalas Paulius moko: Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas (Rom 10,9); nes čia svarbūs abu dėmenys. Koks skirtumas jei lūpomis mes kartojame: Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2,11) nors tuo pačiu iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas (Mk 7,21 - 22). Svarbu yra ne tik lūpomis kartoti, kad Jėzus yra tavo Viešpats, bet ir visu savo gyvenimu tai išgyventi, darant meilės darbus ir siekiant gilaus santykio su Jėzumi. Tad jei lūpomis sugebame išpažinti, o širdimi ne, derėtų dar kartą permąstyti kuo iš tiesų mes laikome Jėzų. Ar tikrai jis yra mano Viešpats? O gal tai tiesiog mano išmokta formuluotė kurie realiai mano gyvenime neveikia? Gal Jėzus ir Viešpats, bet kažkur mano gyvenimo periferijoje? Gal reikia kažką keisti, kad ne tik lūpomis, bet ir visu savo gyvenimu galėčiau išpažinti, kad Jėzus yra mano Viešpats? Tad jei matai, jog Jėzų išpažįsti tik lūpomis, o širdis liudija priešingai, nebijok keisti savo gyvenimo pakviesdamas Jėzų iš tiesų tapti tavo vieninteliu Viešpačiu, kurį galėtum išpažinti ne tik lūpomis, bet ir visu savo gyvenimu.
   Tad paklausk savęs, ar gali į klausimą O tu kuo mane laikai?", visu savo gyvenimu atsakyti: tu esi mano Viešpats ir mano Dievas (Jn 20,28). Jei ne, tada linkiu kad kažkada galėtum. To paties linkiu ir sau.

2016 m. sausio 19 d., antradienis

Pragaras tai mėšlynas

   Kartais Jėzus kalba apie amžiną pragaro ugnį, kaip kad pavyzdžiui: Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! (Mt 25,41 taip pat žr. Mt 3,10; Mt 5,22; Mt 7,19; Mt 13,40.42). Apie pragaro liepsnas kalbama ir kituose Naujojo Testamento tekstuose (plg. Jud 1,7; Apr 14,10; Apr 19,20) Apr 20,10.14-15; Apr 2,8). Šie tekstai kalba simboline kalba, perteikdami to meto žmonėms suvokiamus simbolius. Visi suprantame, kad materiali ugnis teikia skausmą ir kančią, tad gal neatsitiktinai toks įvaizdis pasirinktas simboliškai perteikti amžinas kančias pragare. Patį pragaro ugnies įvaizdį kartais palydi kirminų paminėjimas, pvz. būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta (Mk 9,48). Kodėl gi šie įvaizdžiai sugretinami? Panašu, kad šie įvaizdžiai pasiskolinti iš mėšlyno. Seniau visas šiukšles mesdavo į vieną duobę, kurioje atliekos pūdamos dažnai degdavo ir savaime suprantama jose visuomet knibždėdavo begalė kirminų.  Kartais pasitaikydavo kad mėšlynas dėl puvimo procesų pastoviai smilkdavo ar net degdavo. Mėšlynas buvo laikomas nešvaria vieta, kuri suteršia ne tik aplinka, bet ir patį žmogų, tad palyginimas su tokia vieta, to meto klausytojams, turėjo reikšti kažką šlykštaus bei atstumiančio. Mėšlynas radosi už miesto, tad archajiniam žmogui tai galėjo kalbėti ir apie tai, kad tu būsi pašalintas iš Dievo laiminamo kosmoso ir pateksi chaoso karalystę, tad visi klausytojai turėjo suprasti, kad būdamas tokioje vietoje tik kentėsi, nes toje vietoje nėra nei Dievo nei jo meilės. Tai prakeikta vieta.

2016 m. sausio 18 d., pirmadienis

Apie visuminį Šventojo Rašto suvokimą

   Dažnai tenka pastebėti, kad kai kurie krikščionys paskirtus savo tikėjimo teiginius grindžia iš konteksto ištrauktomis eilutėmis. Dažnai jie apie Jėzaus mokymą ir net apie Jį patį, kalba paskiromis mintimis, kurios ištraukus iš bendro konteksto, gali sudaryti klaidingą viso tikėjimo pamato ir ypač kristologijos vaizdinį. Tad kelios Joseph A. Fitzmayer mintys šiuo klausimu:
   Studijuojant kristologiją mes privalome įsiklausyti į visuminę Šventojo Rašto tradiciją, t.y. apimti ir Senąjį ir Naująjį Testamentus. Tai svarbu, nes Šventasis Raštas mums yra duotas kaip krikščioniško tikėjimo norma. Tik esmiškai nuoseklus Šventojo Rašto vienovės plėtojimas ir priėmimas atspindi kryptingą Dievo apsireiškimą ir jo išganymo vyksmą žmonijoje. Norėdami turėti visuminį Šventojo Rašto suvokimą reikia pradėti nuo patriarchams duotų pažadų ir toliau žvelgti į tai kaip Dievo karalystės ir Mesijo viltį puoselėjo ir ugdė pranašai. Galiausiai mes prieiname prie pranašysčių išsipildymo Jėzuje Kristuje, kaip Mesijuje ir Dievo Sūnuje.
   Šios J. A. Fitzmayerio mintys pažymi tai, jog norėdami suvokti Jėzaus mokymo ir tikėjimo remiamo evangeline žinia, mes privalome Šventąjį Raštą traktuoti kaip visumą. Mes negalime iš jo išmetinėti ar nepastebėti netinkamų vietų, nes ištraukus eilutes iš konteksto galima iš esmės įrodyti bet ką, net ir tai kad Dievo nėra (plg. Ps 10,4; Ps 14,2; Ps 53,2). Tačiau esmė yra tame, kad nebūtų priešingai Jėzaus priesakui: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys (Mt 5,18), nes traukant eilutes iš konteksto labai tikėtina, kad net patys nenorėdami padarysime taip, kad savo gyvenime pakeisime ne tik raides, bet ir patį įstatymą, kuris prieštaraus bibliniam mokymui.

2016 m. sausio 15 d., penktadienis

Keturios maldos pakopos pagal Mark Tibodeaux SJ

   Jėzuitas Mark Tibodeux išskiria keturias maldos pakopas, kurios gali padėti turėti labiau struktūrizuotą maldą.
I. Kalbėjimas Dievui. Ši pakopa apima tokius dalykus kaip prašomoji malda ir pagalbos prašymai.
II. Pokalbis su Dievu. Šioje pakopoje mes išreiškiame savo jausmus ir emocijas, pasakojame Dievui apie savo nusivylimus ir išsakome viltis.
III. Dievo klausymasis. Ši pakopa apima kontempliatyvųjį apmąstymą to kas vyksta mūsų gyvenime. Čia taip pat stebimi vidiniai sielos judesiai, kurie gali peraugti į rūpimų dalykų atsakymus ar ko nors suvokimą.
IV. Buvimas su Dievu. Šioje pakopoje susitelkiame į Dievą ir tiesiog būname jo artumoje.

2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

Jėzus tikrasis Tėvo egzegetas

   Įdomią įžvalgą padarė teologas Jacques Dupuis SJ: Mes sutinkame Dievą Jėzaus Kristaus asmenyje, tačiau čia slypi paradoksas, nes Tėvas yra anapus Jėzaus. Kai Pilypas panoro, kad jam būtų parodytas Tėvas, Jėzus atsakė: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? (Jn 14,9). Apmąstydamas Dievo apsireiškimą Jėzaus asmenyje, Jonas rašo: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė (Jn 1,18). Kaip pastebi Jacues Dupuis SJ, Jėzus būdamas įsikūnijęs Dievas, yra pats tikriausias egzegetas ir vienintelis autentiškas Tėvo interpretatorius, nes jame apsireiškia ir pasirodo Dievas, nors tuo pačiu paradoksaliai lieka nematomas ir neapčiuopiamas. Tėvas pasilieka anapus ir tik Jėzus jį mums gali parodyti. Tik jis gali jį visiškai autentiškai interpretuoti. Dievo Tėvo slėpinys lieka neatskleistas net Jam ir apsireiškus per Jėzų ypatingu ir niekam neprilygstančiu būdu.  Sūnus būdamas tikrasis Tėvo egzegetas, mums per save Tėvą atskleidžia ir veda į santykį ne tik su savimi, bet ir su Tėvu.

2016 m. sausio 8 d., penktadienis

Teologijos kristocentriškumas

   Krikščioniškoji teologija savo esme yra kristocentriška ir kitokia negali būti. Žinoma, tai nereiškia, kad teologija apima tik Kristaus asmenį, net priešingai, ji apima begalę krypčių, tačiau visa teologija remiasi į kristologiją. Kristologija duoda teologijai tą būtiną supratimo raktą į kurį remiasi visa teologinė interpretacija. Teologija apima įvairias sritis, tačiau visoms atskiroms teologijos kryptims vienybę ir suderinamumą suteikia Jėzaus Kristaus asmuo ir išganomasis įvykis. Per jį krikščionys mokosi suprasti, kas Dievas yra iš tiesų, kas yra žmogus, kokia visa ko prasmė, koks yra Bažnyčios vaidmuo ir begalė kitų dalykų.  Jei teologija nustoja būti kristocentriška, tada ji labai lengvai praranda autentišką krikščionybės suvokimą. Patraukus Kristaus asmenį iš teologijos, geriausiu atveju turėsime gražią filosofiją, o blogiausiu naują sektą.

2016 m. sausio 5 d., antradienis

Dievo atvaizdas ir laisva valia

   Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tą žino bet kuris kas bent kiek susipažinęs su krikščionybe. Tačiau kas tas paveikslas yra? Buvo manančių, kad Tėvas pramatydamas kaip turės atrodyti Kristus savo buvimo Žemėje metu, pagal jo fizinį atvaizdą ir kūrė žmogų. Teorijų yra įvairių, tad šiandien noriu trumpai pristatyti vieną iš jų kuri man pačiam labiausiai patinka.
   Ši idėja remiasi Šventojo Rašto citata: Kai Dievas pradžioje žmogų sukūrė, jis davė jam galią laisvai pasirinkti (Sir 15,14). Dievas kurdamas žmogų, davė jam tai ką turi pats, t.y. laisvą valią. Taip jis yra labiausiai panašus į Dievą, nes gali rinktis. Be laisvos valios žmogus būtų tik marionetė keistame Dievo žaidime, tačiau turėdamas laisvą valią jis gali rinktis būti Dievo darbininku ar jo priešu. Kai kurie teologai ir filosofai mano, kad tik žmogus turi laisvą valią rinktis, nes gyvūnai yra valdomi instinktų, tad jie tuo skiriasi nuo žmogaus.
   Gal kada esate girdėję mįslę: Ar Dievas galėtų sukurti tokį akmenį kurio pats negalėtų pakelti? Nepaisant to, kad klausime slypi pinklės atsakant į jį Dievas vis tiek gaunasi ne visagalis, tačiau kažkada teko girdėti vieno teologo atsakymą, kuris panaikina tas logines pinkles: Taip, Dievas galėtų sukurti tokį akmenį, ji jį jau sukūrė, tai laisva žmogaus valia. Dievas padarydamas žmogų panašų į save suteikė jam laisvą valią, ir tai gali būti būtent tas atvaizdas kuriuo mes esame. 
   O gal jūs turite kitokių įdomių pamąstymų kas galėtų būti tas Dievo atvaizdas pagal kurį mes esame sukurti?