2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Pabusk, kuris miegi (Ef 5,14)

   Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef 5,14), - sako apaštalas Paulius. Tai yra citata iš pirmųjų krikščionių giesmės, kuri kaip manoma būdavo giedama per krikšto liturgijos šventimą. Norėdamas realaus santykio su Dievu, tu privalai pabusti iš dvasinio miego. Tas miegojimas nebūtinai yra prieš įtikėjimą ar prieš priimant krikštą, užmigti tu gali ir jau nugyvenęs didelę tikinčiojo gyvenimo atkarpą. Manau kiekvienas žinome kokį nors žmogų, kuris buvo aktyvus ir pavyzdinis tikintysis, bet vėliau užmigo ir į tikėjimo pusę nebenori net pažvelgti.
   Kodėl taip nutinka? Šventasis Augustinas kalba apie miegančią sąžinę, kuri užmiega per daromas nuodėmes, kuo daugiau nuodėmių darai, tuo labiau įminga sąžinė. Kartais nutinka taip, kad tu tiki, bet vienu metu palūžti ties kokia nors nuodėme, ta nuodėmė veda prie kitų nuodėmių. Joms daugėjant ir didėjant pradžioje atsiranda gėdos jausmas, o tada seka nutolimas nuo Dievo, nes paprastai taip jau būna, kad kuo žmogus daugiau nusideda tuo jis mažiau meldžiasi, o kuo mažiau meldžiasi tuo labiau genda jo asmeninis santykis su Dievu. Tokiu būdu užmiegant sąžinei pradedama nebeskirti kas yra gera, o kas bloga. Tikinčiojo gyvenimas pradeda byrėti į šipulius ir galų gale jis užmiega. Būna ir taip, kad tokie žmonės toliau vaikšto į bažnyčią, toliau praktikuoja sakramentus, bet jų gyvenime nebėra vietos Jėzui. Jie būna tokie savotiški dvasiniai zombiai, kurių kūnas gyvas, bet dvasia mirusi.
   Būtent todėl Bažnyčia ragina kasdien atsiversti iš naujo. Tikėjimas nėra stacionarus darinys, jis nuolat kinta, prie jo reikia nuolat budėti, nes kitaip iš tiesų imsi ir užmigsi. Gerai jei pavyksta greit pabusti, bet dažnai nutinka taip, kad ne šiaip užmiegi, bet patenki į visišką dvasinę komą ir taip gali iki gyvenimo pabaigos nepabusti. Jėzus ne kartą sako: budėkite! (Mk 13,37 ir pan.). Tas raginimas budėti yra priminimas nemiegoti, o tarsi kariams budėti. Jei nebudi, tikėjime užmigti yra labai lengva, deja pabusti dažnai būna sunku. Tad būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami (Kol 4,2), kad Jėzus netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių (Mk 13,36).

2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Jėzus mano draugas?

   Kai kurie krikščionys kaip šūkį kartoja: Jėzus yra mano draugas. Deja, pabendravus su tokiais tikinčiaisiais gana dažnai paaiškėja, kad Jėzų jie suniveliuoja iki draugelio su kuriuo geri alų arba šiaip blevyzgoji. Žinoma, net neabejoju, kad Jėzus su savo artimu bičiuliu mielai ir alaus išgertų ir pablevyzgotų, tačiau čia labiau noriu pasakyti, kad per tą banalaus draugelio įvaizdį labai dažnai pamirštama, jog Dievas yra be galo didinga esatis su kuria susidūrę mes išgyvename tai ką religijotyrininkas Rudolfas Otto įvardino kaip mysterium tremendum. Kas yra šį išgyvenimą turėjęs, tikrai suvoks, kad yra gana sunku Jėzų laikyti draugeliu.
   Taigi gana dažnai būna taip, jog tikintysis visa gerkle rėkiantis, kad Jėzus yra jo draugelis, arba nebuvo išgyvenęs Dievo tokio koks jis yra arba nelabai suvokia ką reiškia turėti draugą vardu Dievas. Tokie asmenys gana dažnai turi tam tikrą Dievo įvaizdį, kuris yra gana toli nuo tikrojo Dievo pažinimo. Pradėdami santykį su Dievu, mes paprastai būname kupini visokių keistų ir su realybe nieko bendra neturinčių Dievo įvaizdžių ir gyvename savotiškame savo pačių susikurtame dvasinių iliuzijų pasaulėlyje. Todėl C. S. Lewiso žodžiais tariant mes savo dvasiniame gyvenime privalome tapti ikonoklastais, t.y. turime apvalyti Dievą nuo ant jo mūsų pačių ant jo sukabinėtų iliuzijų, pažindami jį tokį koks jis iš tiesų yra.
   Taip, yra labai šaunu jei suvoki, kad Jėzus yra tavo draugas, tik svarbu atminti, kad jis taip pat yra didingas Karalius, kurį išvydęs žmogus iš tos didybės suvokimo gali numirti. Šaunu, jei Jėzus tavo draugas, tik būk geras nesuniveliuok jo iki banalaus draugelio.
   Žinoma, Jėzaus kaip artimo draugo suvokimas turi du suvokimo būdus: išplaukiantį iš per prasto jo pažinimo (panašu, kad taip būna dažniausiai) ir išplaukiantį iš šventumo bei betarpiško, ilgai brandinto, santykio su asmeniniu Jėzaus buvimu šalia. Kuris suvokimo būdas yra pas tave gali nuspręsti pats. Pirmuoju atveju suprask, kad turi kur stengtis, antruoju nepulk į puikybę, nes vėl teks viską statyti iš pradžių.

2015 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Apaštalas Rokis

   Ko gero visiems yra žinoma, kad Jėzus pakeičia Simono vardą į Petrą. Evangelijose tai aprašytai šitaip: Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. (Mt 16,18) ir Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“) (Jn 1,42). Du trumpi sakiniai,, kalbantys apie tą patį. Tradiciškai Simono tapimas Uola suvokiamas kaip jo tvirtybės ženklas, tačiau ne visi egzegetai sutinka su tuo kad Petras tokį vardą gavo dėl savo tvirto tikėjimo ir charakterio būdo. Prie tokios minties veda tai, kad jis pirmai progai pasitaikius sugebėjo net tris kartus atsižadėti Jėzaus.
   Dalis egzegetų mano, kad šis vardas turi dar vieną, tam tikra prasme, paslėptą reikšmę. Pavyzdžiui, Dan Harrington SJ mano, kad toks vardas gali reikšti tam tikrą jo asmenybės kampuotumą bei aštrumą. Kaip pastebi James Martin SJ tai galėjo būti žaisminga pravardė angliškai skambanti kaip Rocky, t.y. akmeninis. Čia jis daro sugretinimą su Zebediejaus sūnumis Jokūbu ir Jonu, kurie turėjo pravardę Bonargės t.y. griaustinio vaikai (Mk 3,17). Pastarieji šį vardą greičiausiai gavo dėl tūžmingo charakterio.
   Tokia interpretacija gali leisti naujai pažvelgti į apaštalo Petro charakterį, bei pamatyti Jėzaus žaismingumą. Žinoma, mes sunkiai galime nusakyti kokie buvo tiek Jėzaus, tiek Petro charakterio bruožai, bet tokia interpretacija yra gana įdomi.

2015 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Ar krikščionys tiki pragaro liepsnomis?

Tokiu pragaru krikščionys netiki
   Kartais įvairiose forumuose tenka diskutuoti apie krikščionišką pragaro ar rojaus sampratą. Kiek pastebėjau, krikščionybės oponentai praktiškai visi kaip vienas tvirtina, kad krikščionys tiki, jog pragare velniai su šakėmis katiluose verdą smalą kurioje mirksta nusidėjėlių sielos. Deja, sunkiai besutiksi sąmoningą krikščionį kuris tiki būtent tokiu pragaru, todėl oponentai šiek tiek sutrinka kai juos nuramini, jog krikščionys taip pat kaip ir jie tokiu pragaru netiki.
   Šventasis Raštas apie anapusinius dalykus dažnai kalba simboline kalba, nes tik toks kalbėjimo būdas yra įmanomas dalykams kurie mums sunkiai suvokiami. Mes suprantame, kad pragaras tai kažkokia kančios būsena, turime daug svarstymų ta tema, daug loginių, filosofinių ir teologinių išmąstymų, kartais labai protingų, o kartais ir absurdiškų. Šventasis Raštas mums apie pragarą kalba simboline kalba, naudodamas ugnies įvaizdį, pvz. verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta (Mk 9,47 – 48). Čia esmė ne tiek pati ugnis, kiek yra buvimas kančioje, todėl ir kalbama įvaizdžiais. Jei kada nors esi nusideginęs didelį odos plotą turi suprasti, kad geresnį kančios simbolį sunku surasti.
   Mato evangelijoje naudojamas dar vienas įdomus kančios įvaizdis „Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 8,12; 13,42; 13,50; 22,13; 24,51; 25,30). Dantų griežimas tai tas pats kas dantų skausmas ar maudimas. Tai dar vienas puikus kančios įvaizdis, juk visi jį patyrę puikiai turėjo suprasti ką Jėzus norėjo pasakyti šiuo simboliu.
   Žinoma turbūt nei vienas nesame girdėję apie tikėjimą, kad pragare skaudės dantis. Tiesiog pragaro liepsnų įvaizdis labiau paplitęs per meną ir jau seniai tapęs kalbine pragaro kančių išraiška. Pragaro liepsnų įvaizdį kaip simbolinė išraišką menas mums pateikia greičiausiai todėl, kad ją yra lengviau pavaizduoti nei dantų skausmą. Tad šis įvaizdis labiau ir įsišaknijo žmonių kurie nelabai žino kuo tiki krikščionys galvose.

2015 m. lapkričio 10 d., antradienis

Eichrodtas apie Izaoko paaukojimą

   Izaoko paaukojimo istoriją ko gero žino kiekvienas krikščionis ir dažnas žmogus bent jau šiek tiek susipažinęs su Šventojo Rašto istorijomis. Šis pasakojimas nagrinėtas įvairių teologų ir filosofų, tad prasminių aiškinimų būta įvairiausių. Paprastai šiame pasakojime išskiriamas Abraomo paklusnumas ir ryžtas atlikti Dievo įsakymą. Neseniai aptikau vieną gana nestandartinį šios istorijos išaiškinimą pateiktą protestantų, Senojo Testamento teologui Walteriui Eichrodtui:
   Abraomas būdamas gausios šeimos (tuo metu šeimos sąvoka buvo platesnė tad į ją įėjo visi giminės, o dažnai ir tarnai bei vergai) tuo pačiu, pagal tradiciją, turėjo būti ir namų kunigas, tad į jo pareigas įėjo ir religinių apeigų atlikimas. Tuo metu egzistavo paprotys tiksliai nustatytu laiku, audrų ir dykumos dievui, paaukoti šeimos pirmagimį, tad Abraomas laikydamasis šio papročio turėjo paaukoti Izaoką. Abraomas nenorėjo paklusti šiam baisiam papročiui, bet buvo priverstas atlikti šį pagonišką paprotį. Jau paruošus aukojimą ir jį bepradedant Viešpaties angelas jį sustabdė ir tik tada Abraomas išgyveno Dievo patyrimą, kurio iki tol nepatyrė taip giliai. Jam tada atsiskleidė Dievo įsakymas. Nuo to laiko Izraelyje žmogaus paaukojimas buvo laikomas baisiu nusižengimu tikrajam Dievui.
   Kaip Jūs vertinate tokią interpretaciją?

2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Meilė artimiesiems VS. Meilė Dievui

   Kartais sutinku krikščionių kurie remdamiesi šiais Jėzaus žodžiais: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. (Mt 10,37) teigia, kad Dievą reikia mylėti labiau nei savo artimuosius. Kai kurie piktinasi šiais žodžiais, juk kaip įmanoma mylėti Dievą ir mažiau mylėti savo artimuosius. Tačiau jei kas nors teigia, kad ši eilutė ragina mažiau mylėti savo artimuosius, tai toks žmogus išties nemato Dievo žodžio visumos. Taip, Dievą reikia mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12,30), tačiau čia meilė nėra tik vienkryptė ar skirta tik Dievui, nes buvo pasakyta, kad „mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12,31) negana to tai svarbiausi įsakymai, nes „nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12,31). Teisinga meilės išraiška pasidalina į begalę krypčių, ,t.y. į Dievą, tavo šeimos narius ir begalę brolių ir sesių kuriuos sutinki per savo gyvenimą.
   Artėdami prie Dievo ir augdami meilėje jam, mes išmokstame teisingai mylėti. Kuo labiau mylime Dievą, tuo labiau pamilstame ir savo artimą. Manymas, kad Dievas pavydi meilės kurią mes kreipiame į savo artima ar kad pavydi meilės kuri vienija jo kūriniją, esti paikas, nes Dievas juk ir yra tos meilės šaltinis, tokiu atveju galima sakyti, kad jis pavydėtų pats savęs ir sau pačiam. Meilė Dievui ir meilė artimui tiek glaudžiai susijusios, kad viena be kituos negali egzistuoti. Šis neišardomas ryšys puikiai apibrėžtas apaštalo: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4,20).
   Gana dažnai pasitaiko taip, kad tikintieji stato į pirmą vietą meilę Dievui, taip apleisdami savo šeimas, nustodami bendrauti su savo vaikais ar tėvais. Tokiu atveju turėtume suvokti, kad į šitokią meilę įsimetė kažkoks melas, kad tai yra iškreipta meilės forma. Šis iškreiptas santykis apima ne tik meilę artimui, bet ir Dievui ir net sau pačiam. Tokiu atveju belieka melstis, kad Viešpats gydytų mano meilę jam ir per tai meilę ir artimiesiems.
   Tad tam tikra prasme mes galime sakyti, kad visų pirma tu privalai mylėti artimą ir tik tada galėsi tikrai mylėti Dievą, o pamilus visomis jėgomis Dievą atsiras naujas meilės santykis su savo artimu. Šis meilės santykis turi būti visa keičiantis ir auginantis santyki su artimaisiais ir pačiu meilės šaltiniu Dievu.

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Formų istorija ir pirmųjų krikščionių aktualijos

   Mes turime keturias evangelijas, kuriose užrašyta Jėzaus veikla. Jos nebuvo užrašytos iškart, bet praėjus tam tikram laiko tarpui po Velykų įvykio. Egzegetai išskiria tris evangelijų formavimosi etapus.
   I. Pirmasis tarpsnis apima tiesioginius Jėzaus mokymo ir veiklos liudytojus, kurie gyveno kartu su juo. Šiuos liudytojus ir etapą mini Lukas: kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai (Lk 1,2). Šie asmenys būdami tiesioginiai mokymo liudytojai pradėjo skelbti Gerąją Naujieną.
   II. Šiame etape atsirado įvairūs mėginimai užrašyti tai kas buvo girdėta. Apie tai taip pat rašo Lukas: Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius (Lk 1,1).
    III. Paskutiniame etape gimė mums žinomos evangelijos.
   Atradus šiuos etapus, išsivystė nauja biblistikos sritis Formų istorija. Ji stengiasi tirti evangelinius pasakojimus gyvojo žodžio tikėjimo formų fone. Formų istorijos pradininkais laikomi Martinas Dibelius, Rudolfas Bultmanas ir Vincentas Tailoras. Nepaisant jų išvadų skirtybėms, jie visi sutaria, kad patys pirmieji pasakojimai apie Jėzų buvo pasklidę trumpomis ištraukomis be jokių chronologinių ar geografinių nuorodų. Formų istorikai taip pat mano, kad to meto krikščioniško gyvenimo ypatumai bei pirmųjų krikščionų poreikiai turėjo daug įtakos parenkant ir kuriant formas tikėjimo paveldui perduoti. Norint suprasti šiuos poreikius, mes negalime apsiriboti tik evangelijų tyrinėjimu, tam reikia pasitelkti kiek platesnį tyrimo lauką, nes pirmųjų krikščionių poreikiai puikiai atsispindėjo šiose srityse: a) kerygmoje t.y. skelbime; b) didachėje t.y. mokyme; c) apeigose kurias atliko to meto krikščionys; d) polemika prieš žydus, pagonis ir filosofus; c) bendrijos organizacijos ypatumai. Kiekvienos šių sričių tyrimai padeda atskleisti to meto krikščionių aktualijas ir labiau pažinti kuo ir kaip tikėjo pirmieji krikščionys