2017 m. balandžio 26 d., trečiadienis

Liaudies pamaldumas - būdas stabtelėti

   Šiandien noriu pasidalinti viena Romano Guardini įžvalga apie liturgijos ir liaudies pamaldumo (ypač kartotinių maldų) skirtumus.
   Liturgijos principas yra ne bis idem t.y. nieko nekartoti. Guardini manymu liturgija siekia, kad mintys, nuotaika ir valios pasiryžimas nuolatos judėtų pirmyn, vyktų tam tikra dinamika. Liaudiškam pamaldumui, šis dėmuo nėra toks svarbus. Jam labiau būdingas mąslus stebėjimas ir mintims neskubiai kartojantis, galimybė pabūti viename ar kitame paprastame vaizdinyje ar nuotaikoje. Liaudies pamaldumui tokia forma tampa būdu ir priemone pabūti pas Dievą.
   Sakyčiau puikiai apibrėžta kartotinių maldų prasmė. Gal būt dėl to, kad tokios maldos formos kaip rožančius, poteriai ir pan. daug kam nepatinka, nes jie priverčia stabtelėti, o juk dažnas ir liturgijoje kažkur skuba ar lekia. Kai gyvenimas pastatytas ant veržimosi kažkur pirmyn, toks liaudies pamaldumo pobūdis, gali padėti stabtelėti ir nurimti.

2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Velykinė pascha - receptas

Velykinė pascha
   Su žmona mąstėme kokį čia patiekalą galėtume pasigaminti Velykoms. Pradėjau naršyti internete į google įvedinėdamas visokius žodžių derinius kaip kad „velykinis pyragas“ ir pan. Staiga šovė mintis: O kodėl mums nepasigaminus paschos? Taigi, ėmės šio reikalo. Tiems kas nežinote kas yra pascha: tai ortodoksų kraštuose tradicinis velykinis patiekalas iš varškės. Paschos receptų yra įvairių, tad norintys be vargo galės susirasti pačių įmantriausių, mes gi pabandėme nuo vieno iš paprastesnių. Labai viliamės, jog tai taps mūsų kasmetine šeimos tradicija, galų gale juk mano tėvas buvo ortodoksas, nors ir nelabai praktikuojantis. Galų gale juk šiemet Velykas švenčiame kartu su ortodoksais ir žydais.
   Pascha paprastai yra stingdoma specialioje formoje, kuri suteikia jai ne tik formą, bet ir padaro savotišką piešinį (paprastai rusiškas XB raides (Христос Воскрес – Kristus prisikėlė), nors būna ir kitokių variacijų). Kadangi formos kol kas neturime, tai stingdėme tame ką turėjome, dubenėliuose ir vėliau pabarstukais padarėme kryželį. Mūsų bažnyčios nariai įvertino, sakė, kad labai skani pascha gavosi.
   Taigi štai ir receptukas, gal būt kas nors kitą met sumąstysite ją pasigaminti.
Pascha
  
 Jums reikės:
150 ml riebios grietinėlės
20 g želatinos

500 g naminės varškės
50 g kuragos (džiovinti abrikosai)
1 apelsino žievelės
80 g graikinių arba migdolo riešutų
80 g razinų
100 g cukraus
   Gamybos procesas:
  Varškę sumaišius su cukrumi, grietinėle ir apelsino žievele sumaišyti iki vientisos masės (mes panaudojome mikserį). Susmulkinti džiovintus vaisius bei riešutus ir viską sudėjus į varškės masę gerai išmaišyti. Ištirpdyti želatiną ir supylus į varškės masę viską gerai išmaišyti. Sudėti viską į formą ir padėti šaltai, kad sustingtų. Pirmą paschą mes iš šaldytuvo ištraukėme maždaug po 4 val., ji buvo puikiai sustingusi.
  Taigi, skanaus. Jei kas pabandysite gaminti, pasidalinkite įspūdžiais arba jei kas met paschą gaminate, tada pasidalinkite ir savo receptukais, bus smagu išbandyti.

Velykų pavadinimo kilmė

   Turiu pora bičiulių kurie neigiamai žvelgia į Velykų pavadinimą, nes teigia, jog jis yra pagoniškos kilmės. Tad nusprendžiau šiek tiek panagrinėti šį klausimą.
   Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė yra hebrajiškas žodis pesach (gr. Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, ispanų pascua, prancūzų pâques, rusų пасха, rumunų paşti, švedų påsk, olandų  pasen, suomių pääsiäinen ir t.t.).
   Anglišką žodį Easter kai kurie krikščionys kildina iš Aštartės kulto. Žinoma, sąskambis lyg ir panašus, bet Aštartės kultas ir anglų kalbos tėvynė nebuvo susijusios geografiškai, o ir istoriškai nelabai daug bendro teturėjo, tad tokios kilmės tikimybė itin maža. Istorikai patį žodį Easter kildina iš germanų žodžio Eostre reiškiančio Nauja diena.
   Lietuviškas Velykų pavadinimas taip pat susijęs su dienos pavadinimu. Labiausiai tikėtina, kad jis kilo iš slaviškų kalbų žodžių junginio reiškiančio Didi(didžioji) diena (naktis), kaip pavyzdžiui: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenkų), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų) ir pan. Į slavų kalbas šis žodis atėjo iš veikiausiai graikų kalbos. Senovėje lietuviai naudojo vienaskaitinę formą Velyka. Latvių kalboje analogiškas didžiosios dienos pavadinimas pavirto į Lieldienas.
   Kai kas Lietuvoje bando sieti Velykų pavadinimą su žodžiu vėlė, nes tą dieną lietuviai lankydavo mirusiųjų kapus. Ši kilmė mažai tikėtina, o kildinimas vien dėl panašaus žodžio skambesio nėra pakankamas, nebent norima užsiimti žodine akrobatika ir pritempti teoriją prie savo idėjų patvirtinimo. Šiuo atveju kitokių sąsajų apart žodinį panašumą nerandama.
   Taigi, mieli krikščionys, kurie nevartojate šio pavadinimo dėl atseit pagoniškos kilmės, būkite ramūs, tai normalus krikščioniškas pavadinimas. Nedarykite problemos ten kur jos nėra. Na, o jei jums itin svarbi būtent krikščioniškų žodžių vartosena, tai turiu jus nuliūdinti, nes tokių rasite itin mažai. Pvz. žodis Adventas kyla iš antikinio imperatoriaus intronizacijos ir sudievinimo akto pavadinimo, lietuviškas žodis Dievas ir siela yra senoviniais, siekiantys pagoniškus laikus. Taip kad jei jums žodis Velykos kelia neigiamas asociacijas, siūlau peržiūrėti visą krikščionišką žodyną ir sukurti naujadarus, kurie būtų visiškai krikščioniški.
   Kaip ten bebūtų, sveikinu jus su šventomis Velykomis – Kristaus prisikėlimo švente.

2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

Garsi gavėniška atgaila

   Gavėnios metu dažnas imasi įvairių atgailos darbų. Paprastai apie tuos atgailos darbus žino visi aplink: vienas nevalgo šokolado, kitas nesėdi facebooke, trečias dar kažką susimąsto. Darbai žinoma gražu, bet man visada kažkaip nejaukus buvo tas pasiskelbimas kas ko nedaro Gavėnios metu. Suprantu, kad žmogui gal lengviau atsilaikyti prieš pagundas, kai visi žino ko nedarai, bet klausimas ar to nedarai ir tada kai niekas nemato. Ne kartą susidūriau su tuo, kad deklaruojama atgaila, dažnai nesutampa su realiaja.
   Neseniai Antoinette Bosco knygoje „Gavėnia: neeilinė meilės istorija“ radau puikią pastabą apie Gavėnios ir atgailos darbų: Gavėnios laikas byloja, jog turime nešti savo kryžių, o ne tai, kad turime imtis dirbtinių „sunkumų“  (p. 16). Ir išties, ar reikalingi tie viešai paskelbti dirbtiniai sunkumai? Ar tikrai reikalinga atgaila, kuri tave kitų akyse padaro didžiu „kankiniu“? Ar ne geriau tiesiog daryti pasiaukojimus bei atgailos praktikas ir kad niekas apie juos nežinotų?
   Jėzus kalbėjo apie tokias atgailas: Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. (Mt 6,16-18). Taigi, jei atgailaujame tai gal tai darykime tylomis?