2016 m. birželio 22 d., trečiadienis

Prarastoji kosminė liturgija

   Beskaitant Mircea Eliade knygą „Šventybė ir pasaulietiškumas“ radau įdomų pastebėjimą: „Šiuolaikiniams žmonėms, nustojusiems religingumo kosmosas tapo neįžvelgiamas, inertiškas ir nebylus: jis neperduoda jokio teikinio, jokios „šifruotės“. Gamtos šventumo jausmas Europoje šiandien gyvuoja pirmiausia tarp kaimo žmonių, nes kaip tik ten išliko krikščionybė, išgyvenama kaip kosminė liturgija“. Miesto žmogus atitrūkęs nu gamtos, jo kosmosas (egzistencine prasme) yra labai susiaurėjęs. Miesto žmogus nors ir gyvena veikimas globalaus kaimo sindromo, tačiau jis visiškai atitrūkęs nuo jį supančio kosmoso kaip hierofanijos. Manau tai didis praradimas. Atotrūkis nuo gamtos gerokai pakeitė krikščionybės suvokimą. Dažnai tenka išgirsti, kad krikščionys nebesugeba išgyventi liturginių metų, bet čia nieko nuostabaus, seniau liturginiai metai ėjo lygiagrečiai su gamtos ciklais, kurie buvo gyvi žmogaus buitiniame gyvenime ir apskritai kasdienybėje. Dabartinis žmogus mato tik orų prognozėmis, atostogų ir drabužių kuriuos rengiasi, prizmės nustatytą gamtos cikliškumą. Senojo žmogaus gyvenime gamtos ciklas buvo esmiškai svarbus ir paprastai glaudžiai susijęs su liturginiu kalendoriumi.
   Kodėl taip rašau? Nes kai pašneku apie kosminę liturgiją, dažnas bičiulis krikščionis į mane žiūri it į kažkokį ateivį iš kitos planetos. Žinoma, neteigiu, kad aš labai giliau už kitus išgyvenu kosminę liturgiją, aš čia turbūt nesiskiriu nuo didžiosios daugumos miestiečių, tačiau pats suvokimas, jog visas pasaulis yra viena didelė kosminė liturgija be galo žavi ir skatina judėti pirmyn, tikintis, jog kažkada visa savo esybę ją išgyvensiu.

2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Kodėl stačiatikiai vyrai dėvėdavo skareles

   Pas pažįstamą puslapyje „Istorijos įdomybės“ aptikau įdomią stačiatikių istorijos įdomybę, tad skubu ja pasidalinti.
   Jei atidžiau pažvelgtumėte į apačioje esančią nuotrauką, pamatytumėte, jog joje užfiksuoti vyrai dėvintys skareles. Žinoma, daug kas prisiminsite filmą „Sėkmės džentelmenai“ (Джентельмены удачи), tačiau ši istorija su šiuo filmu nieko bendra neturi. Tai tiesiog buvo gurus tikinčiųjų bandymas pasislėpti minioje.
   Tarybiniais laikais, vaikščiodamas į bažnyčią galėjai labai nukentėti, tačiau daug kas vis tiek joje lankydavosi, kad ir slapta. Tad tam, kad apsaugotų save ir savo šeimas nuo gresiančių bausmių, tikintieji vyrai dažnai bandė pasislėpti minioje. Šiuo atveju viskas atrodė taip: asmuo keliauja į cerkvę, norėdamas sudalyvauti pvz. Velykų liturgijoje, tačiau žino, kad minioje šmirinės komjaunuoliai ir kiti tarybiniai aktyvistai (pastarieji atpažinę žmones juo įskųsdavo vadovybei); kadangi uolūs patruliai labiau kreipė dėmesį į jaunimą ir vyrus, o vidutinio amžiaus moteris bei močiutes ne, tad kartais vyriškiai norėdami pasislėpti močiučių minioje, ant galvos užsitraukdavo skareles ir susikūprinę eidavo į liturgiją.
   Nežinia kiek tokia metodika buvo veiksminga, tačiau negali nežavėti žmonių gudrumas, norint patekti į pamaldas.
1970 metai. Minioje galite rasti vyrus dėvinčius skareles
Šaltinis: 
Istorijos įdomybės, Vyrai su skarelėmis

2016 m. birželio 6 d., pirmadienis

Krikščioniškas mentalitetas mumyse ir nėra ko ardytis

   Labai dažnai tenka susidurti su tuo, kad žmonės pradeda save laikyti budizmo, induizmo ar dar kokios kitų kraštų religijos išpažinėju. Tada paprastai klausiu: kokias savo religijos apeigas jis praktikuoja, kokias šventes jis švenčia, kokias iniciacijas yra gavęs ir kaip apskritai pasireiškia jo išpažįstama religija jo gyvenime. Paprastai paaiškėja, kad asmuo tik skaito apie tas religijas, na ir kartais papraktikuoja kokią meditaciją ar nereguliariai kartoja mantras. Tada tenka konstatuoti, jog jis tėra besidomintis ta religija, bet ne jos išpažinėjas, tad nereikia savęs apgaudinėti. Žinoma, nemenka dalis tokių asmenų užsigauna, nes aš tokia išvada atseit užgaunu jų religinius jausmus. Gal ir užgaunu, tačiau nemanau, kad vien pasivadinimo kokios nors religijos išpažinėju, juo netapsi.
   Žinoma, tada asmuo pradeda apeliuoti į tai, kad jis puikiai išmano savo religiją ir to atseit pakanka. Gal ir kai kuriais atvejais taip ir yra, tačiau norime mes to ar nenorime, jei negyvename tos religijos aplinkoje, ją bus sunkoka suprasti, nes mąstysime tos religijos kurioje esame užaugę koncepcijomis. Mes norime to ar nenorime, turime krikščionišką mentalitetą ir krikščionišką Dievo sampratą. Net ir skaitydami knygas apie kokį budizmą, mes jį vertinsime per kirkšioniško mentaliteto prizmę, o tam, kad suvoktume kitą religiją, kurios koncepcijos nėra mums duodamos taip sakant su motinos pienu, reikia visiško mąstymo persikeitimo.
   Tiesiog labai įdomu stebėti, kad vakariečiai neigiantys krikščionybės įtaką jų mąstymui, niekur toliau už krikščionybės ribų, dažnai taip ir nesugeba iškeliauti. Įdomu ir tai, kad save laikantys budistais, induistais ar net ateistais, vis tiek savo gyvenime iš esmės mąsto krikščionišku stiliumi. Aišku, tas mąstymo stilius yra pagrindas, o ant viršaus pristatyta bele kokių kitų stilių architektūros. Na bet ką bestatytume viršuje, pamatas išliks tas pats ir nuo jo niekur nepabėgsi. Esame, kas esame. Esame krikščioniškoji Europa, atmiežta iš vienur ar kitur pasisemtais dvasinio turgaus produktais.