2018 m. vasario 28 d., trečiadienis

Kai kalbamės Tu ir aš

   Popiežius Jonas Paulius II apie kalbėdamas apie maldą yra pasakęs: „Kas yra malda? Visuotinai yra pripažinta, kad tai pokalbis. Pokalbyje visuomet yra „aš“ ir „tu“, šiuo atveju „Tu“ rašoma iš didžiosios. Pradžioje maldos patirtis sudaro įspūdį, kad svarbesnis čia „aš“. Paskui įsitikiname, kad iš tiesų yra kitaip. Svarbesnis yra „Tu“, iš Jo gauna pradžią mūsų malda“ (Žengiant per vilties slenkstį, P. 31).
   Puiki įžvalga. Turbūt kiekvienas maldos gyvenimo pradžioje labai akcentuojame savo poreikius ir kiekviena malda virsta prašomąja. Ilgainiui ji transformuojasi į garbinimą bei šlovinimą, o pabaigoje laukia kontempliacija, kai „Tu“, o ne „aš“ yra maldos esmė. Kai galų gale išeini toliau savojo „aš“ ir pradedi kontempliuoti „Tu“, tampi laisvas nuo savojo ego ir pradedi save vertinti adekvačiai, be pagražinimų ir smerkimo. Brandi malda, rodo koks esi ir koks yra Dievas iš tiesų, o ne tai kaip save ir Jį įsivaizduojame.
   Manau, kad mes dažnai esame linkę save ir Dievą vertinti pagal savo įsivaizdavimą arba kitų žmonių nuomonę. Tai atitraukia nuo tikrosios tiesos apie savo būtį. Viena vertus apie tave aplinkiniai gali būti per blogos ar per geros nuomonės ir vertindamas save jų akimis turėsi iškreiptą vaizdą. Kita vertus ir Dievą vertindamas tik pagal kitų pasakojimus nelabai prie jo pažinimo ir priartėsi.
  Na, o malda, šis pokalbis tarp „aš“ ir „Tu“, padeda betarpiškai pažinti tikrąją esmę, atsikratyti iliuzijų ir keistų įvaizdžių, susivokti kuriose vietose sau meluoji, kur tavo stiprybės ir silpnosios vietos. Pokalbis ir buvimas kartu, tarp „aš“ ir „Tu“ sukuria ryšį, kuris gali arba bręsti arba atšalti, bet tai priklauso nuo tavo paties dalyvavimo pokalbyje kokybės.

2018 m. vasario 15 d., ketvirtadienis

Dievas nekenčia ateistų...?

Ar ateistai atrodo šitaip?
   Religinio pobūdžio diskusijose gana dažnai ateistai laikomi amoraliais žmonėmis. Tokia prielaida daroma tik todėl, kad jie netiki Dievu. Suprantu, kad kai kurie krikščionys šventai įsitikinę, jog tik tikintis žmogus gali būti moralus. Gražus troškimas, kylantis iš elementaraus wishful thinking. Mes daug ko norėtume, kas atitinka mūsų pasaulėvoką, bėda ta kad realybė kiek kitokia.
   (Ne)tikėjimas žinoma gali turėti įtakos žmogaus moralumui, bet nemanau kad tai lemiamas faktorius. Pats savo gyvenime esu sutikęs visų gerbiamų krikščionių kurį moralės klausimais eilinis netikintis pilietis gerokai perspjauna. Žinoma, įtikėjus, paprastai keičiasi visas moralinis suvokimas. Kai kuriems reikia visiško virsmo, o kai kuriems jo praktiškai ir nereikia.
Pats vertinimas, kad netikintis yra amoralus, manau kyla iš begalės liudijimų, kaip į Kristų įtiki narkomanai, paleistuviai, banditai ir panašaus pobūdžio asmenybės. Kadangi tokie liudijimai paprastai ir pasakojami (nes niekam neįdomūs tie kai žmogus buvo geras, bet netikėjo).  Natūralu, kad garsiai skambantys visiškai puolusių ir pakilusių iš mėšlo žmonių liudijimai formuoja nuomonę, kad netikintys yra amoralūs.
   Kas dėl paties moralumo, tai manau, jog kiekvienas žmogus iš prigimties yra geras ir čia tik jo aplinkos klausimas kuo jis užaugs. Na, o tikėjimas, jis dovana, o dovana, kaip žinia, tavo asmeninėms savybėms nieko neprideda. Ji gali padėti tau augti, bet viskas kas esi slypi tavo asmeniniuose pasirinkimuose.
   Manant, kad ateistas de facto yra amoralus, lengvai galima savo mąstymą priskirti Dievo mintims ir manyti, kad Jis nekenčia ateistų, tačiau kiek tai bus tiesa kitas klausimas. Suprantu, kad daliai krikščionių skaudu, kad kažkas nepritaria jų tikėjimui ar pasaulėžiūrai, bet nesuprantu kam reikia demonizuoti kitą žmogų ir teigiant jog Dievas jo nekenčia, visų pirma pačiam skleisti šią neapykantą.
Manau, išmokę dialogo ir priimdami kitą tokį koks jis yra, galime daug ko vienas iš kito pasimokyti ir nebūtinai moralės dalykuose.

2018 m. vasario 14 d., trečiadienis

Kodėl Jėzus spjaudėsi?

   Skaitant Jėzaus susitikimą su vienu akluoju, jis padaro gana keistą veiksmą: jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis (Jn 9,6). Apie šią vietą teko girdėti įvairių pamąstymų, nuo atlikto maginio akto iki to, kad seilės turi gydomųjų savybių ir pan. 
   Neseniai, beskaitydamas Gintaro Beresnevičiaus knygą „Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas“ atradau įdomią mintį: Spjovimas, kaip žinoma, archajiškas religinis ar maginis veiksmas, seilėse slypi asmens esmė, siela, esencija ir pan. Spjovimas tai galių perdavimas, Dievo seilės kaip ir jo dvasia – Dievo esmės išraiška  (P. 115). Iškart po to Jėzus nusiunčia akląjį nusiplauti akis į Siloamo tvenkinį ir šis po to praregi.
   Šios mintys kreipia link sukūrimo pasakojimo, tad stabtelėkime ties dviem momentais:
   I. Jėzus seilėmis patepa aklojo akis, tuo pačiu panaudodamas ir purvą. Prisiminkime kaip buvo sukurtas žmogus:  tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2,7).  Tad gal tas seilių ir molio mišinys simbolizavo žmogaus perkūrimą (nes šis buvo aklas nuo gimimo, tad buvo reikalingas perkūrimo iš naujo).
   II. Tai, kad aklasis turėjo apsiplauti tvenkinio vandeniu vėl gi mus kreipia į kūrimo aktą, nes vanduo biblinėje ir apskritai krikščioniškoje simbolikoje paprastai ir simbolizuoja kūrimą arba perkūrimą.
   Nežinau, keik šie mano pamintijimai atspindi realybę, bet tema užkabino, tad mintysiu toliau, o dabar būtų įdomu išgirsti jūsų mintis šiuo klausimu.