2018 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis

Ar tikrai katė neminima Biblijoje?

   Gan dažnai katalikiškoje aplinkoje, per įvairias viktorinas ar kam nors norint sužibėti sava išmintimi, girdžiu užduodant klausimą: Koks vienintelis naminis gyvūnas neminimas Biblijoje? Atsakymas visada būna: Katė.
   Jei tai būtų protestantiškoje aplinkoje užduotas klausimas, tai atsakymas išties būtų teisingas, tačiau kai tokį klausimą su tokiu atsakymu užduoda katalikas, tada supranti, kad klausimas buvo pateiktas tiesiog copy+paste būdu, nepatikrinus duomenų.
   Tokia problema kyla ne tik todėl, kad žmonės netikrina informacijos, čia problema labiau ta, kad tūlas katalikas nelabai supranta kuo skiriasi katalikiška ir protestantiška Biblijos versija. Katalikiškoje Biblijoje yra septyniomis knygomis daugiau. Kalbu apie deuterokanonines knygas (taip vadinamos Šventojo Rašto knygos, kurių nėra hebrajiškajame kanone, tačiau jos buvo pridėtos Septuagintoje – ir perimtos į Vulgatoją. Tai Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Siracido, Išminties ir priedai Esteros bei Danielio knygose). Protestantiškos bažnyčios jų paprastai nepripažįsta apreikštomis ir vadina apokrifinėmis knygomis.
   Taigi, kur gi slypi tas mūsų katalikiškas katinas? Ogi vienoje iš deuterokanoninių knygų, Barucho 6,21: Šikšnosparniai, kregždės ir visokie paukščiai nutupia ant jų kūno ir galvos, po juos laipioja katės. Taigi, mieli katalikai, pasigilinkime į savo Šventąjį Raštą ir neskleiskime „erezijų“.
   Tiesa pasakius, kartais ir protestantams atsakymas „katė“ gali būti priimtinas. Šiuo atveju duterokanoninės knygos ne prie ko. Čia esmė būtų tame kurį vertimą naudoja brolis protestantas. Tarkime jei jis skaito Lietuvos Biblijos draugijos Č. Kavaliausko ir A. Rubšio vertimą, tada Izaijo 34,14 ras tokį sakinį: Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai vienas kitam šūkaus. Tačiau jei skaito bažnyčios Tikėjimo žodis parengtą vertimą, tada šis sakinys skambės kiek kitaip: Ten susitiks vilkai su hienomis, satyrai šauks vienas kitam.
   Taigi, tokie štai reikalai. Pažinkime tekstus ant kurių statome savo tikėjimą, nes priešingu atveju ir patys būname nesusivokę, o ir kitus klaidiname.

2018 m. balandžio 6 d., penktadienis

+Amen

   Pastebėjau įdomų reiškinį: kai kas nors, viešoje erdvėje (pvz. facebooke) paprašo pasimelsti dėl kokio nors poreikio, pasipila pranešimai kuriuose sudėti pliusiukai, t.y. „+“. Tad norisi pamintyti ties šiuo klausimu.
   Tikiu, kad didžioji dalis žmonių išties pasimeldžia ir tada padeda pliusiuką, taip pat puikiai suvokiu, kad nemenkai daliai pliusiukų dėliotojų tai ir lieka pliusiuku, prie kurio jokio aktyvaus veiksmo nebuvo atlikta. Taip jau yra, kad dalis iš mūsų rankiojasi pliusiukus: atlikai gerą darbą, pliusiukas danguje, padėjai kam nors dar vienas, nuėjai į bažnyčią trečias. Kai kurie, ypač tokiose situacijose išties, pliusiuko net nebando dėti danguje, jis jį padeda prašančiojo galvoje, na maždaug: aš su tavimi, galvok, kad pasimeldžiau dėl tavo poreikio, bet realybė kitokia. Nenoriu moralizuoti, tiesiog kalbu iš asmeninės patirties, todėl tikrai žinau, kad tokių pliusiukų dėliotojų esama.
   Kažkada rašiau apie būtinybę pasimelsti dėl kito žmogaus poreikių nedelsiant, tad jei dedate pliusiuką, tad nepamirškite pasimelsti.
   Kitas momentas, nors žinoma čia tik mano asmeninis požiūris, patys pliusiukai. Toks jausmas, kad sudėtinga parašyti paguodos žodį, elementariai pasakyti „aš su tavimi“ ar parašyti asmeninę žinutę. Aš pats paprastai tiesiog pasimeldžiu, o kartais tos maldos pabaigoje po prašančiojo žinute parašau „Amen“, taip pat laiks nuo laiko parašau asmenines žinutes ar kitaip komunikuoju su bičiuliu.
   Puikiai suvokiu, kad dabartiniais laikais, kai visi kažkur lekiame ir kiekvienas sustojimas mums kelia stresą, visame tame informacijos sraute reikia prisiversti stabtelėti.
   Čia šiaip pamąstymai apie pliusiukus ir mūsų požiūrį į vienas kitą. Ar pliusiukai kažką reiškia? Gal. Jei už tų pliusiukų yra kažkas daugiau. O kas jei tie pliusiukai taip ir lieka pliusiukais?