2015 m. spalio 30 d., penktadienis

Namai – pirminė evangelizacijos vieta

   Jėzus mums įsakė „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16,15), taigi daug kas ir veržiasi dalyvauti evangelizacijose ir kitokioje pastoracinėje veikloje. Labai šaunu jei skelbiame Evangeliją įvairiose vietose, įvairiems žmonėms, labai šaunu, kad vykstame į misijas, kad siekiame kuo daugiau žmonių atvesti prie Jėzaus. Deja, gana dažnai iškyla visiškai nenumatyta problema, mes pamirštame skelbti Gerąją Naujieną savo aplinkoje, draugų ir šeimos rate. Taip, mes visus draugus ir šeimos narius „užknisame“ su kalbėjimu apie Jėzų ir Šventąjį Raštą, tačiau pamirštame, kad Evangelijos skelbimas yra ne tik kalbėjimas, bet ir liudijimas savo darbais ir gyvenimu. Kokia skelbimo prasmė jei tu draugams ar savo šeimos nariams vis kalbi apie Jėzų, deklaruoji aukščiausias vertybes, o tavo darbai vis pjaunasi su tavo skelbiamomis tiesomis? Jei tu kalbi apie meilę savo artimui, bet vis pykstiesi su savo broliu, sese ar tėvais, jei tu kalbi apie rūpinimąsi vargšams, bet net mamai ar žmonai paprašius suplauti indus sakai, kad tingi, arba ieškai kitokio būdo kaip išsisukti nuo pasirūpinimo savo artimiausiais žmonėmis, kaip tada yra su tuo Evaneglijos skelbimu? Taip, yra labai sunku būti pranašu savo namuose. Sunku ypač tada, kai tavo tikėjimas tėra socialinė povyza ir asmeniniame gyvenime tu su Dievu nelabai draugauji. Tavo elgesys su artimaisiais gali būti pats pagrindinis rodiklis ar tu esi pasiruošęs skelbti Evangeliją svetur. Jei matai kad nekenti savo šeimos narių ir su jais pykstiesi dėl niekniekių, gal tada vertėtų rimtai pasvarstyti ar esi pasiruošęs skelbti Jėzaus meilę visam pasauliui. Nes gražiai apie Jėzų pašnekėti gali kiekvienas, tačiau liudyti savo gyvenimu sugeba toli gražu ne visi. Galų gale ir popiežius Paulius VI, apaštališkame paraginime dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje, liudijimą savo gyvenimu išskyrė kaip pirmutinę evangelizavimo formą: „pirmutinis evangelizacijos būdas – liudyti autentišku krikščionišku gyvenimu, atsidavus Dievui bendrystėje, kurios niekas negali sugriauti, ir su beribiu užsidegimu aukojantis artimui (Evangelii Nuntiandi 41). Taigi liudykime ir skelbkime Evangeliją ne tik svetur, bet ir savo namuose, savo artimiesiems. Taip auginsime ne tik savo artimuosius, bet ir save pačius, nes tai padės mokytis vengti apsimetinėjimo ir augti meilėje. Tebus mums Evangelijos skelbimas savo aplinkoje puikia mokykla, didesniam skelbimui svetur.

2015 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Malda už kitus

   Jėzaus pirmuoju stebuklu paprastai laikomas vandens pavertimas vynu Kanos vestuvėse. Šiame kontekste atsiskleidžia maldos už kitus mariologinė dimensija. Kai vestuvininkai pritrūksta vyno, Mergelė Marija eina pas Jėzų ir prašo, kad šis jiems padėtų. Šį prašymą kai kurie teologai laiko pirmąja Marijos užtarimo apraiška. Naujajame Testamente aptinkame ir kitą pasakojimą, kuris atskleidžia tikėjimo rūpestį savo artimu. Kai Jėzui atneša paralyžiuotą žmogų, draugai negali jo prinešti arčiau, tad praardo stogą ir taip pasiekia Jėzų. Šis „matydamas jų tikėjimą“ (Lk 5,20) pagydo ligonį. Taip pat ir moters dukra pagyja dėl jos meldimo (Mk 7,24 – 30). Tokių istorijų galima rasti ir daugiau.
   Šie pasakojimai yra svarbūs norint suvokti maldos už kitus svarbą krikščionio gyvenime. Juose atsiskleidžia visiškas atsidavimas tiems kuriems norime pagelbėti. Marija Kanos vestuvėse savo žodžiais „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2,5) parodo kaip reikia paklusti Viešpaties vedimui, paralyžiuoto žmogaus draugai parodo kaip reikia kovoti tikėjimu už savo artimą padedant jam bėdose, o motes istorija mums parodo kaip reikia nepasiduodant kovoti dėl savo artimo gerbūvio.
Čia mes meldžiamės ne dėl savo bėdų, o dėl svetimų. Taip mes išreiškiame rūpestį savo artimu. Tokia malda naudinga ne tik tam už kurį meldžiamasi, ji padeda ir mums patiems augti meilėje ir išsivaduoti iš egoizmo. Tokios maldos metu į mes pasitraukiame ir užleidžiame savo vietą prieš Dievą tam už kurį meldžiamės. Taigi melskitės vienas už kitą ir katu aukite tikėjimu. Leiskime Dievui padėti mums padėti kitiems.

2015 m. spalio 27 d., antradienis

Biblinė vardo pakeitimo reikšmė

   Šventajame Rašte mes kartais sutinkame tekstus kuriuose yra pakeičiamas asmens vardas: Abromas tampa Abraomu (plg. Pr 17,5), Saulius tampa Pauliumi (plg. Apd 13,9), Simonas – Kefu, t.y. Petru (plg. Jn 1,42). Kartais pakeičiami ir kai kurių vietovių pavadinimai, pvz. Luzas pavadinamas Beteliu (plg. Pr 28,19). Dievo vardas taip pat pasikeičia iš Elohim tampa El Šaddai – Dievas Visagalis; kartais jis vadinamas Adonai arba Jahve.
   Vardas izraelito mąstyme atskleidžia žmogaus, vietovės ar Dievo esmę, tad jo pakeitimas tarsi atspindi ir pačią jo turėtojo būtį ir visą esybę. Pasikeitus vardui pasikeičia ir santykis su aplinka bei asmeniu. Pasikeitus Simono ir Sauliaus vardams, pasikeičia jų statusas tiek bendruomenėje, tiek santykyje su Dievu. Vardo pakeitimas gali žymėti ir ypatingą dievišką palaiminimą. Tarkime pasikeitus Abromo vardui į Abraomą tiek Dievas, tiek pats Abraomas atsiskleidžia naujai. Abraomas – kaip paklūstantis El Šaddai valiai ir iškeliaujantis į Pažadėtąją Žemę, Dievas pasirodydamas kaip Daugelio Viešpats  (plg. Pr 17,7). Taip parodoma, kad sudarytoji Sandora nesibaigia Abraomo mirtimi, bet tęsis per visus laikus, ir palies visus Abraomo palikuonis. 
   Vardo pakeitimas yra simbolinis viso žmogaus perkeitimas, paprastai į kažką tobulesnio, geresnio ir artimesnio Dievui. Net ir Dievo vardo atsiskleidimas biblinėje istorijoje rodo vis tobulesnį jo pažinimą, naujų jo savybių atradimą, bei santykio su juo pasikeitimą.
   Katalikai ir kai kurios kitos denominacijos krikštijamajam paprastai duoda naują vardą. Čia yra išlikusi biblinė naujo vardo prasmė. Apeigų metu perkeičiamas visas žmogus. Nuo to momento jis turi naują tapatybę ir naują santykį su Dievu. Vienuoliškų įžadų metu gautas vardas taip pat išreiškia naujos tapatybės gavimą.

2015 m. spalio 20 d., antradienis

Apie nuoširdžią atgailą

   Jei žmogus padarė nuodėmę ir krimtosi dėl jos, o po to nuėjo į bažnyčią, tai yra simbolinis atgailos aktas. Tačiau kiek jis reikšmingas jei nėra vidinės atgailos? Kiekvienam iš mūsų būna gėda kai ką nors padarome prieš Dievo valią ir savo sąžinę, tačiau toli gražu ne visada dėl to atgailaujama. Dažnai tiesiog stengiamasi pamiršti arba save kaip nors psichologiškai nuraminti. Kai kuriems to pakanka nuraminti sąžinę, tačiau dažnai ta nuodėmė vis tiek velkasi kaip šleifas. Ji laikas nuo laiko išlenda, arba jei sąžinė užmiega tada nepastebimai veda prie kitų, dažnai daug sunkesnių, nuodėmių.
   Psalminkas rašo: Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios (Ps 51,19). Sugrudusi širdis tai atgailaujanti širdis. Tokiu atveju gailestį už nuodėmes žmogus išgyvena visu savo vidumi. Jei yra vidinė ir nuoširdi atgaila, tada ir išorinės jos išraiškos turi prasmę. O jei atgailaujama tik išoriškai, tai čia iškart verta prisiminti Jėzaus žodžius: Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. (Mt 23,27). Taigi, jei atgailaujate atgailaukite, jei neatgailaujate, tada ir nevaidinkite atgailaujančių.
   Linkiu kad kiekviena jūsų atgaila būtų vaisinga ir giluminė, kad sąžinė neužmigtų ir išliktų budri.

2015 m. spalio 18 d., sekmadienis

Ką reiškia sėdėti dešinėje?

   Meldžiantis Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą, mes sakome „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“, tą patį sutinkame iš Šventajame Rašte „Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16,19). Ką reiškia ši mįslinga formuluotė sėdėti dešinėje?
   Semitinėje sampratoje dešinė simbolizuoja visokeriopą gerovę ir garbę. Štai vieno iš Senajame Testamente minimų asmenų, Rachelės sūnaus Benjamino vardas hebrajiškai reiškė „dešinės sūnus“, t.y. mylimas sūnus. Terminas „Dievo dešinė“ mums kalba apie galią ir viso pasaulio valdymą, taigi „sėdėti Dievo dešinėje“ yra karaliaus apibūdinimas. Net karaliaus rūmai simboliškai buvo statomi šventyklos dešinėje, tad ir ne be reikalo psalmininkas rašė: VIEŠPATIES žodis mano viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje“ (Ps 110,1), taip parodoma, kad karaliaus valdžia ateina tiesiogiai iš Dievo, nes jis yra greta jo. Kristus sėsdamasis Dievo Tėvo dešinėje mums atsiskleidžia kaip tikrasis pasaulio Karalius, Mesijas, Išganytojas ir Viešpats.
   Tad skaitydami biblinį tekstą ir sutikę jame minint dešinę, turėtume suvokti, kad kalbama arba apie gėrį, apsaugą ir palaiminimą arba apie asmens karališkumą bei artumą Dievui: „Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą, – jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu.“ (Ps 16,8).

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Kas yra talentas iš Jėzaus palyginimo?

Standartinė amfora
   Jėzaus palyginime apie tris tarnus (Mt 25,14 – 30) aptinkame žodį „talentas“, kurį dabartiniai krikščionys dažniausiai supranta kaip kažkokią Dievo duot savybę ar dovaną, kaip, pavyzdžiui, ideali klausa, gebėjimas rašyti abiem rankom ir t.t. Skaitant Jėzaus palyginimą, tampa akivaizdu, jog čia kalbama ne apie savybes, o apie kažką kito.
   Gal kai kurie nustebsite, sužinoję, kad graikų kalba, žodis talanton (lot. talentum) savo pirmine prasme buvo svorio ir piniginio vieneto matas, naudotas Jėzaus laikais. Pats žodis turėtų būti verčiamas kaip svarstyklės ar svoris. Šis mato vienetas buvo lygus standartinės amforos talpai užpildant ją vandeniu, t.y. 26,027 litro. Pagrindinis talento ekvivalentas buvo matuojamas auksu, nors būta ir sidabro talentų. Tai buvo labai stambus mokėjimo vienetas, tad žinant tai, bibliniame tekste atsiskleidžia nauja dimensija, šeimininkas savo tarnams davė labai labai daug pinigų. Šiais laikais su tokiu jų kiekiu galėtum be vargo pradėti rimt verslą.
   Gerokai vėlesniais laikais, gerokai po Romos imperijos žlugimo, per dem sudvasintai žvelgiant į biblinius tekstus ir esant kitokiems piniginiams ir svorio vienetams, pirminė žodžio talentas reikšmė buvo prarasta ir jis pradėtas vertinti kaip Dievo dovana žmogui. Šis žodis įgavo simbolinę reikšmę.
   Taigi jei visada skaitydami šį palyginimą žodžiui talentas suteikdavote Dievo dovanų prasmę, pabandykite jį perskaityti iš naujo, sutekdami šiam žodžiui piniginio vieneto reikšmę ir tada gal būt tekstas prakalbės kitaip.

Iš neturinčio bus atimta

   Jėzus yra pasakęs keistus žodžius: „Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo“ (Lk 19,26). Daug kam šie žodžiai skamba kaip dieviško neteisingumo parodymas. Daug kas piktinasi šiais žodžiais arba bent jau lieka nesusipratęs, kaip čia Viešpats gali atimti iš kažko tai ko tas neturi, juk socialinis teisingumas tarsi sako priešingai, neturinčiam duok, o turintis tegul dalinasi su neturinčiu. Ir neįsigilinus išties atrodo keisti žodžiai. Kurgi tas dieviškas teisingumas?
   Tačiau šie žodžiai išties yra prasmingi. Tas kas turi bent menką krislelį tikėjimo, ta jo mažas tikėjimas bus sustiprintas.  O tas kas gyvena nuodėmėje ir nesistengia iš jos išbristi, iš to bus atimta ir tai ką jis manosi turįs. Tarkime žmogus nusidėjęs, tačiau jis atgailauja ir nori keisti savo gyvenimą, tad Dievas suteikia jam visokių dvasinių malonių idant atgailaujantis atsikeltų ant kojų ir grįžtu į Tėvo namus. O jei kitas nusidėjėlis neatgailauja ir manosi, kad visko turi apsčiai... na čia jau niekas nepadės ir iliuzinių daiktų ar pseudodorybių turėjimas niekaip negalės jam pridėti dieviškosios malonės, kol žmogus pats nenuspręs jos priimti ir gauti visko su kaupu.

2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Ir sukūrė žmogus Dievą pagal savo paveikslą

   Dažnai tenka išgirsti sakant: „Tai žmogus sukūrė Dievą, o ne Dievas žmogų“. Tokia mintis dažna ateistinėje literatūroje. Ir žinot ką, o gi tame yra daug tiesos. Tai, kad Dievas sukūrė žmogų, tikinčiajam – savaime suprantamas dalykas, tačiau išgirdus, jog tai žmogus sukūrė Dievą, dažnas tikintysis užsidega šventu pykčiu. Gal neverta pykti? Nes žmogus išties dažnai sukuria Dievą. Juk esate girdėję kaip sakoma: „Aš turiu savo dievą ir tas tavo krikščioniška Dievas man visiškai neįdomus“. Ką tai reiškia? Toks žmogus išties sukuria dievą, pagal savo paveikslą. Kaip pastebėjo popiežius Benediktas XVI, toks tikėjimas negeba išeiti toliau savojo Aš. Tad ir gaunasi, kad žmogus susikūręs dievą, jo nepažįsta tokio koks jis yra iš tiesų. Toks žmogus meldžiasi kažkokiam iliuzoriniam Dievo įvaizdžiui, kuris su realybe dažnai neturi nieko bendra. Manau drąsiai galime sakyti, kad toks žmogus meldžiasi ne Dievui, bet sau.
   Taigi šia prasme, žmogus iš tiesų sukuria dievą. Jis susikuria sau patogų dievuką, kurio reikalui esant galima manipuliuoti, o jei kažkokia tokio dievuko savybė nepatinka, ją visada galima pakeisti nauja. Tikintis ir einantis į santykį su Dievu asmuo, C. S. Lewiso žodžiais tariant tampa ikonoklastu ir sugriaudamas savo turimus neteisingus Dievo įvaizdžius pradeda pažinti Dievą tokį koks jis yra iš tiesų. Tas pažinimo kelias tęsiasi visą gyvenimą, nes savo susikurtą dievuką, kartais nėra taip lengva išmesti iš savo savimonės, jis vis veržiasi savimi pakeisti originalą.