2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Origenas: kaip Jėzus iš Šventyklos prekeivius varė

   Origenas laikėsi alegorinio Šventojo Rašto tekstų traktavimo. Jo manymu, dauguma biblinio teksto dalių nebuvo istoriniai įvykių atpasakojimai, bet alegoriniai pasakojimai kurie kalba apie slėpiningus dalykus. Pavyzdžiui, jis abejojo pasakojimo apie tai kaip Jėzus iš Šventyklos išvijo prekeivius (plg. Jn 2,14 – 16) istoriniu autentiškumu. Jo manymu šiame pasakojime kalbama apie tai, kad Jėzaus žodžiai iš natūralios šventyklos, kuri yra gebanti mąstyti mūsų siela, išvarys visas žemiškas, nejautrias ir pavojingas mintis. Šiame pasakojime pinigai, Origeno manymu, reiškia visa kas atrodo gera, bet tokiu nėra, o aukojamieji gyvūnai yra visa ko žemiško, nejautraus ir tuščio simbolis.

2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

Dievo pirštas

   Šiandien norisi trumpam stabtelėti ties Luko evangelijos 11 skyriaus 20 eilute: Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.
   Čia minimas Dievo pirštas. Ką gi rodo tas pirštas? Žinoma, tai nieko bendra neturi su milžinišku pirštu kažkur bedančiu iš dangaus. Tai simbolinė Dievo galybės išraiška. Anot jėzuito Daniel J. Harrington ši eilutė yra nuoroda į Senajame Testamente apipasakojamas varžybas, tarp faraono magų ir Mozės, tad ši vieta kalba apie tai, kad Jėzaus išgydymai ir egzorcizmai yra Dievo viešpatavimo pasireiškimas ir simbolizuoja jo pergalę prieš demoniškas jėgas.

2016 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Pastovusis Aš esu

   Kiekvienas, net ir menkiau susipažinęs su biblinėmis istorijomis yra girdėjęs pasakojimą apie tai kaip iš degančio krūmo Dievas apsireiškė Mozei. Šiame pasakojime Dievas pasakė Mozei savo vardą: Aš esu, kuris esu (Iš 3,14). Šiandien noriu pasidalinti keliomis įdomioms mintimis apie tai, pasisemtas iš baptisto B. A. Ramsbottom.
   Taigi, žinome, kad Dievas yra amžinas, ir tai rodo Dievo vardas Aš esu. Tik Dievas taip gali pasakyti, nes žmogus šioje srityje yra ribotas, jis to negalėjo pasakyti prieš šimtą metų, to negalės pasakyti ir po tokio paties laiko, nes jis jau bus miręs. Dievas tai gali pasakyti visuomet, nes jis pastovus. Šiuo atveju mes negalime sakyti, kad Dievas nesikeičia, nes tai reikštų, kad jis gali keistis, pastovumas gi suponuoja negalėjimą keistis ir amžiną buvimą tokiu pačiu.

2016 m. lapkričio 1 d., antradienis

Liaudies tikėjimai: Visi šventi

   Pagal bažnytinį liturginį kalendorių lapkričio 1 dieną švenčiama Visų šventųjų šventė. Liaudies tradicija šią šventę vadina Visi šventi.  Ir nors liaudies tikėjimai gana dažnai kirsdavosi su Bažnyčios mokymu, juos yra įdomu patyrinėti, bent jau tam, kad sužinotume, kuo gyveno ir kuo tikėjo mūsų senoliai.
   Įdomūs buvo Visų šventų lietuvių tikėjimai. Žemaičiai tikėjo, jog Visų šventų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir joms nebereikia kentėti. Tada jos visais keliais, būriais ar pavieniui, traukia melstis į bažnyčias, kartais būdavo minima, kad jos paeina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, vėlės ateina ir meldžiasi prie šventųjų abrozdėlių. Vaikų vėles, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėtė rieda bažnyčion. Kiekvieną Vėlinių vakarą dvasregis (vėliau šią funkciją pakeitė varpininkas) eidavo į kapines mažų, negalinčių paeiti vaikų vėleų bažnyčion parnešti. Užsikabindavo jos už juostos ar pasidėdavo ant pečių, į kiekvieną ranką po keturias paimdavo ir nešdavo bažnyčion. Iš bažnyčios vėl į kapus nunešdavo. Tikėta: jei per Visus šventus medžiai dar su lapais - lauk ligų, epidemijų. Šią dieną nieko nebuvo galima dirbti, nes tikėta, kad artimųjų darbai vargina mirusiųjų vėles. Ir žinoma buvo rekomenduojama iki aušros pareiti namo, nes pareidamas vėliau gali paklysi.