2020 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Prisikėlimas ir velykiniai margučiai

   Sunku pasakyti iš kur atsirado tradicija Velykų dieną marginti kiaušinius. Tikrai žinoma, kad kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę, nes beveik visos senojo pasaulio tautos tokį paprotį žinojo. Toks paprotys siekia III a. pr. Kr., tad kai kuriose vietovėse kiaušiniai marginami jau daugiau kaip 5000 metų.
   Dar gerokai iki Kristaus gimimo kiaušinis laikytas pavasario ir gamtos atgimimo simboliu, o taip pat bet kokios gyvybės ir pasaulio pradžios simboliu. Senuosiuose mituose egzistuoja įvairūs pasakojimai apie tai, kad pasaulis, gyvūnai arba žmonės atsirado iš pirmapradžio kiaušinio. Kadangi senovėje žmonės matydavo kaip iš kiaušinio išsirita nauja gyvybė, jie naudodami kiaušinio įvaizdį, simboliškai bandė paaiškinti pasaulio ir viso kas gyva atsiradimą.
   Krikščionybėje išmargintas kiaušinis simbolizuoja Kristaus prisikėlimą. Kiek yra žinoma pradžioje krikščionys kiaušinius dažydavo raudona spalva, nes ji simbolizavo Kristų. Egzistuoja senovinė legenda menanti pirmuosius krikščionybės amžius. Legenda byloja, kad kartą Marija Magdalietė atkeliavo pas imperatorių Tiberijų. Būdama neturtinga padovanojo jam kiaušinį ir tarė: Kristus prisikėlė! Imperatorius pasijuokė iš tokio krikščionių tikėjimo prisikėlimu ir pasakė, jog prisikėlimas toks pats įmanomas kaip šito kiaušinio tapimas iš balto raudonu. Ir štai imperatoriaus akyse kiaušinis nusidažė raudonai. Pasakojama, kad tuomet imperatorius patikėjo Kristaus prisikėlimu.
Χριστός ἀνέστη!
Ἀληθῶς ἀνέστη!

2020 m. kovo 1 d., sekmadienis

Apie mesiją Barabą

   Visose keturiose evangelijose, Kristaus kančios pasakojime aptinkame asmenį vadinamą Brabu (žr. Mt 27,15-23; Mk 15,7-13; Lk 23,13-25; Jn 18,39-40). Kas jis ir kokią teologinę žinutę mums perduoda evangelistai? Įdomių dalykų pastebėjo Josephas Ratzingeris, jų santraukėlę dabar ir pateiksiu. Plačiau skaitykite knygoje „Jėzus iš Nazareto“.
   Primenu, kad pačiame pasakojime Pilotas miniai duoda pasirinkimą kurį paleisti, Jėzų ar Barabą. Paprastai Barabas pristatomas pagal Jono evangelijos ištarą, kad šis buvo plėšikas. Čia svarbu suvokti, kad to metų graikų kalboje, žodis nusakantis plėšiką turėjo ypatingą reikšmę labiau suvokiamą kaip pasipriešinimo kovotojas. Anot Mato evangelijos, Barabas dalyvavo kažkokiame sukilime, o Lukas papildo, jog dar kažką nužudęs, Matas gi mini, kad jis buvo garsus kalinys. Taigi manoma, kad Barabas galėjo būti iškilus pasipriešinimo kovų dalyvis, o gal net vienas iš vadų. Taigi, to meto kontekste, Barabas yra pati tikriausia mesianistinė asmenybė. Panašu, kad pasirinkimas tarp Jėzaus ir Barabo, miniai skambėjo panašiai kaip: Kurį mesiją renkatės? Tokia sąsaja atsiranda atkreipus dėmesį į Barabo vardo reikšmę, kuri lietuviškai skaambėtų kaip Tėvo sūnus. Tokia formuluotė būdinga mesinistinei kalbėsenai. Įdomu tai, kad kai kuriuose senuose evaneglijų rankraščiuose, Barabas vadinamas Jėzumi Barabu, t.y. Jėzumi Tėvo Sūnumi. Taigi išties minia turėjo rinktis tarp mesijo žadančio laisvę bei savo karalystę ir tarp mesijo skelbiančio, kad kelias į gyvenimą yra savęs praradimas.

2020 m. vasario 18 d., antradienis

Kodėl asilas dengtas rūbais?

   Turbūt visi žinote evangelinį pasakojimą apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Gal net derėtų sakyti įjojimą, nes į Jeruzalę jis pateko sėdėdamas asilui ant nugaros. Šiame pasakojime yra detalė į kurią mažai kas atkreipia dėmesį, jie atkreipia tai nežino kaip ją suprasti, o juo labiau kuo ji svarbi. Jei pamenate, tai prieš Jėzui užsėdant ant asilo mokiniai apdengia asilo nugarą savo apsiaustais. Matas ir Morkus mini, kad tada Jėzus užsėdo ant viršaus, o Lukas rašo, kad Jėzus buvo užsodintas. Kas čia per keistas dalykas? Gal asilas buvo purvinas ir mokiniai nenorėjo, kad mokytojas išsiteptų? Anaiptol. Čia susivokti padės 1 Kar 1,33, kuriame pasakojama, apie tai, kaip Dovydas nurodė kunigui Zadokui ir pranašams Natanui bei Benajai užsodinti Saliamoną ant mulo. Tai nuoroda į Senojo Testamento laikų karaliaus atpažinimo tradiciją. Na, o prie ko apsiaustai? Pasiaustų klojimas sena Izraelio karalystės tradicija: Visi paskubomis nusiėmė skraistes, suklojo jam po kojų ant plikų laiptų, pūtė ragą ir paskelbė: „Jehu'as yra karalius!“ (2 Kar 9,13). Taigi čia aptinkame du simbolius kuriais mokiniai išpažįsta, kad Jėzus yra karalius. Du nedieli, bet reikšmingi simboliai.

2020 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Kyrios Jesus

   Dažnai tenka diskutuoti apie tai ar pirmieji krikščionys laikė Jėzų Dievu. Paprastai oponentai teigia, kad ne. Atseit jis tik vėliau, bent po poros šimtmečių buvo sudievintas. Į šį klausimą iš dalis padės atsakyti vienas žodis Kyrios.
   Graikiškas žodis Kyrios (liet. Viešpats) atspindi pirmųjų krikščionių įsitikinimą apie Jėzaus dievystę. Septuagintoje žodis Kyrios paprastai naudojamas verčiant hebrajišką žodį Jahvė (liet. Dievas). Seniausioje Naujojo Testamento versijoje 1 Tes 1,1 naudojami žodžiai kyri. Jono evangelija prasideda tvirtinimu, kad „Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1), o baigiasi taip pat Jėzaus išpažinimu Dievu. Apaštalas Tomas sako: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20,28). Taip pat Naujojo Testamento laiškuose, kalbant apie Jėzų naudojamas titulas Viešpats, o tai rodo, kad pirmieji krikščionys visuotinai šį titulą taikė Jėzui.