2017 m. lapkričio 8 d., trečiadienis

Ar tikrai turiu atleisti 77 kartus?

   Kartą Petras paklausė Jėzaus: Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai man nusikalsta? Ar iki septynių kartų? Jėzus jam atsakė: Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. (Mt 18,21-22).
   Išties įdomi Mato evangelijos teksto dalis. Ją skaitydamas vis galvoju, ar tikrai Jėzus ir Petras čia kalbasi apie atleidimų kiekį? Nes tada turėtume skaičiuoti kiek jau kartų atleidau, nes jei bent vienu atleidimu viršysi, tai pažeisi Jėzaus priesaką atleisti tik 77 kartus?
   Nemanau, kad viskas taip paprasta. Taigi, žiūrim ką turim. Žydiškame mąstyme skaičius „7“ išreiškia tobulumą. Tad manau, jog Petras klausia Jėzaus kiek tobulai, jis turėtų atleisti savo broliui. Jėzus sako, kad ne tobulai, bet dukart tobuliau. Žinoma, tada kyla kita mintis: žydiškame mąstyme patį didžiausią tobulumą galima išreikšti trim septynetais, t.y. „777“, tad kodėl Jėzus nesako „Atleisk jam septynis šimtus septyniasdešimt septynis kartus“? Turbūt todėl, kad Jėzus puikiai suvokia, jog tik Dievas gali atleisti pačia tobuliausia atleidimo forma, o žmogus išlieka ribotas, ir nors gali atleisti itin tobulai, tačiau vis tiek ne iki galo tas tobulumas gali pasireikšti.
   Taigi, patį Jėzau pokalbį su Petru turbūt galėtume perfrazuoti šitaip: Viešpatie, ar turiu savo broliui kuris man nusikalto atleisti tobulai? Ne, Petrai, netobulai, bet kiek įmanoma tavo žmogiškom jėgom tobuliausiai“. Juo labiau, kad po šio teksto Matas aprašo Jėzaus palyginimą apie beširdį skolininką, kurį pabaigia tokiais žodžiais: Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui. (Mt 18,35).
   Todėl manau, kad Jėzus čia ragina atleisti ne kiekybiškai, o kokybiškai. Ir čia visiškai nesvarbu, kad tavo brolis pastoviai daro kažką ne taip, tu kas kart privalai tobulai kiek tik įmanoma jam atleisti.

2017 m. lapkričio 3 d., penktadienis

Kodėl reikėtų pirkti indulgencijas

Johann Tetzel OP
   Johann Tetzel gimė 1460 metais Leipcige. Jis buvo Glogau dominikonų vienuolyno prioras. Tetzel pasižymėjo tuo, kad užsiėmė indulgencijų pardavinėjimu. Jis jas platino pačiais niekingiausiais būdais: naudojo manipuliacijas, melą ir pan. Jis nemažai pinigėlio susigrobė įtikinėdamas atgailautojus, kad indulgencijos reikšmė yra daug didesnė nei krikšto. Jis buvo vienas iš tų pamokslininkų kurio saviveikla paskatino Martiną Liuterį įtraukti į žymiąsias 95 tezes indulgencijų sritį.
  Būtų graudu, o dabar dar ir juokinga, nes kartą Leipcige, vietinis aristokratas kreipėsi į Johanną Tetzelį su prašymu gauti atleidimą už nuodėmę, kurią jis planuoja atlikti ateityje. Dominikonas žinoma sutiko atleisti jam tą nuodėmę, su sąlyga, kad už tai, nedelsiant aristokratas nupirks indulgenciją. Kaip tarė, taip ir padarė. Indulgencija nupirkta, pinigai saugiai guli pas Tetzelį. Bet štai dominikonas kartą išvyko iš miesto. Kiek atokiau nuo miesto sienų, jį pasivijo indulgenciją pirkęs aristokratas. Pavijo ir... žiauriai sumušė nesąžiningą dominikoną. Na, o tada pareiškė, kad būtent šiai nuodėmei jis ir pirko indulgenciją.
   Sakyčiau jei pirkti indulgencijas, tai būtent tokiems tikslams įgyvendinti. Ar ne?