2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Rožančius – žvilgsnis Marijos akimis

   Dažnai tenka išgirsti, kad kai kurie nesimeldžia rožančiaus, nes tai yra maldos skirtos Marijai. Vieni čia įžvelgia stabmeldystės pavojų, kiti dar kitokias priežastis, tad šiandien norisi pasidalinti dar viena teologo Hans Urs von Balthasar mariologine įžvalga, skirtą rožančiaus maldai: „Pastarųjų metų Marijos pasirodymuose svarbią vietą užima rožinis, - rašo Balthasaras, - Kodėl taip yra? Ar dėl to, kad mieliau melstumėmės į ją, o ne į Kristų ar Tėvą? Priešingai, kad jos akimis, iš jos atminties perspektyvos pažvelgtume į Jėzaus gyvenimo slėpinius, per juos – į trejybiško atpirkimo įsikūnijimo paslaptis. Mūsų akys blausios ir abejingos: atleiskite už metaforą, tačiau, kad praregėtume, turime užsidėti Marijos akinius.“
  Man pačiam, rožančiaus malda, niekada nebuvo nukreipta į Mergelę Mariją kaip tokią. Ši malda man kalba apie to meto momentus, per kuriuos atsimenami vieni ar kiti evangeliniai įvykiai. Kodėl čia įpinama Marija? Manau Balthasaras puikiai tą atskleidė, juk ji buvo visų tų įvykių liudininkė. Nuo jos ištarto fiat prasidėjo Kristaus išganomasis darbas, nuo šio fiat prasideda ir rožančiaus slėpiniai, na, o tada kartu su Mergele Marija mes einame nuo vieno įvykio prie kito, juos apmąstydami ir išgyvendami. Taigi, mes Marijos pagalba ir jos akimis realiai matome tai kas vyko anuo metu.

2016 m. gegužės 15 d., sekmadienis

Vaisinga nekaltybė

   Šiandien norisi pasidalinti keliomis kardinolo jėzuito Hans Urs von Balthasar mintimis:
   Bažnyčioje sekant ne tik Jėzumi, bet ir Marijas, - sako Hans Urs von Balthasar, - nekaltybės gyvenimas tampa malonės dovana, tad jis susijęs su nėštumo skausmais. Šiai gyvenimo formai lemta sukurti naują vaisingumą, tad ir mes turime kalbėti apie pašaukimą vaisingam gyvenimui, o ne buvimą senberniu ar senmerge. Čia mes turime kalbėti apie sąmoningą ir laisvą fizinio vaisingumo atsisakymą. Čia pasimato skirtumas tarp nekaltybės ir įvairių askezių praktikos. Jei askezė kyla iš tavęs paties, tai vaisinga nekaltybė yra Dievo dovana, kurios žmogus pats nepasiima, bet ją gauna kaip malonę. Ši vaisinga nekaltybė yra vienas iš argumentų, kodėl kunigai laikosi celibato. Jei celibatas išgyvenamas sąmoningai, pasiryžus su skausmu gimdyti, jei suvokiama mariologinė šios malonės prigimtis tada mes jį atpažįstame iš vaisių.

2016 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Ištirkite save! (2 Kor 13,5) arba apie mistines Dievo patirtis

   Dažnas argumentas prieš Dievą yra tai, kad mes jo nematome. Ir išties, Dievas yra optiškai mums nematomas, tačiau mes jį galime atpažinti per gamtą, per logiką, per artimo meilę ir kitus dalykus. Aš pats kažkaip baidausi visokių mistinių Dievo regėjimų, per daug jau jie panašūs į Vasaros gatvės pacientų regėjimus, (nors žinoma neneigiu, kad tokios patirtys būna, ir būna tikros). Esu linkęs viską pačiupinėti, tad man mistiniai potyriai neatrodo patikimi, juo labiau, kad didelė dalis jų yra lengvai paaiškinami psichologija, pasaulio atpažinimo klaidomis ir panašiais dalykais. Be to, jei diskutuoji su aršiu ateitu, tavo mistinės patirtys jam bus tolygios kliedesiams, o jei pasitaikys koks gudresnis, tada jis sugebės dar ir racionaliai paaiškinti ką tu patyrei (ką, beje, pats irgi darau). Nemanau, kad Dievo atpažinimą, verta statyti ant mistinių patirčių. Žinoma, kartais nutinka keistų dalykų, mes juos interpretuojame kaip mistines Dievo patirtis, bet ar tikrai jos tokios yra išties sunku pasakyti. Tad aš labiau remiuosi kitais, anksčiau pavardintais dalykais.
   Kaip ten bebūtų, mistinis patyrimas, ypač kai ant jo statomas visas gyvenimas ir tikėjimas, yra labai slidus dalykas. Galų gale jei leistumėmės į pasvarstymus šia tema, tada kyla begalė klausimų: iš kur žinai, kad tai tikrai mistinė patirtis, o ne tavo vaizduotė ar liga? Jei tai tikrai mistinė patirtis, tai iš kur žinai, kad ji iš Dievo, gal turi dvasių skyrimo dovaną? Ar tikrai taip gerai pažįsti pasaulį, kad sugebi suvokti kas mistiška, o kas ne? Ar tikrai sugebi adekvačiai įvertinti save ir savo patirtis? Ar apie tai kalbėjai su savo dvasios tėvu? ir t.t.
   Taigi, kai patiriu ką nors mistiško, viską tikrinu, nes to reikalauja krikščioniškas Dievo pažinimas: Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo (1 Jn 4,1), o taip pat Ištirkite save! (2 Kor 13,5). Ir čia kalbama ne tik apie dvasinį pasaulį, bet apie visa kas mus supa. Tirkite savo patirtis. Neskubėkite visko laikyti mistika, nes apie mistiką paliudyti visada spėsite, tai niekur nepabėgs, o jei paskubėsite, galite ir savo ir kitų tikėjimą pastatyti į didelį pavojų.

2016 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Mišios - kelionė laike

   Turbūt dažnai esate girdėję, kad šv. Mišios yra Kristaus aukos sudabartinimas. Kaip tai suprasti?
   Tokia kelionė laike yra normalus religinis fenomenas ir mitinio mąstymo apraiška. Dažnai sutinkamas suvokimas, kad dalyvaujant rituale persikeli į kitokį laiką, tiksliau eilinis laikas yra atšaukiamas. Aukos atnašavimas ne tik tiksliai atkuria pirminį aukojimą (ar pasiaukojimą), kuris nutiko pradžioje. Jis ne tik vyksta kaip atkartojimas, bet vyksta tuo pačiu pirmapradžiu atsiradimo momentu. Kitaip tariant, kiekvienas aukojimas sutampa su pirmaprade auka. Visi aukojimai vyksta tuo pačiu pradžios metu, o dėl ritualo paradokso žemiškas, t.y. kasdienis laikas ir jo tėkmė yra laikinai atšaukiami. Laiko atšaukimo metui, žmogus yra perkeliamas į mitinius arba pradžios laikus. Tokia kelionė laiku nėra atliekama fiziškai, tai dvasinis būvis. Negana to, tai ne tiek kelionė į pradžią, kiek labiau pradžios perkėlimas į esamąjį laiką. Suvokiant šią archajinio mąstymo duotybę, lengviau suvoksime, kodėl yra sakoma, kad šv. Mišiose vyksta reali atperkamoji Kristaus auka.