2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

Požiūris į plaukus viduramžių Bažnyčioje

Šv. Pranciškus Asyžietis su tonzūra
   Plaukai rodos toks mums įprastas dalykas, tačiau seniau į juos žvelgta kitaip, jie turėjo simbolinę prasmę arba išreiškė statusą, tad trumpai apie tai koks viduramžiais buvo Bažnyčios ir ne tik jos, požiūris į plaukus.
   Dvasininkams privalomą tonzūrą 633 m. įvedė Toledo susirinkimas. Merovingų valdymo laikais, tonzūra buvo vergovės simbolis, tad bažnytiniu atveju stojant į vienuolyną ar tapdamas kunigu žmogus tapdavo Dievo vergu ir tonzūra buvo išorinė to išraiška. 1191 m. Tulūzos susirinkime buvo nuspręsta, kad dvasininkai kurie nešioja ilgus plaukus, neturi teisės priimti Komunijos iki kol apsikirps. Iki XII a. barzdos buvo madingos, tačiau nuo susidūrimo su musulmonais ir kryžiau karų fone, barzdos pradėtos vertinti neigiamai, kaip beje ir ligi plaukai. Plaukai, kad vyrai netaptų panašūs į moteris, barzdos kad nesupanašėtų su plaukuotais musulmonais. Nors ilgų plaukų nemėgo, tačiau visai plika galva irgi nežadėjo nieko gero, nes ankstyvaisiais viduramžiais nuskusti plaukai užtraukdavo baisią gėdą, pvz. Merovingų dinastijos laiku karaliui nuskutus plaukus, jis netekdavo galimybės vykdyti karaliaus funkcijų.  Vėliau, plaukų nuskutimu buvo baudžiami raganavimu užsiimantys asmenys bei neištikimi savo žmonoms vyrai, o įpusėjus viduramžiams, taip baudžiami buvo vagys ir prekybos taisyklių pažeidėjai.

2017 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis

Bibliomantija – krikščioniška būrimosi forma?

   Labai dažnai sutinku krikščionis kurie Dievo valią ar kaip jiems elgtis sužino gana keistoku būdu. Jie verčia bet kurį Biblijos puslapį ir pirmą pasitaikiusį sakinį laiko Dievo valia arba Dievo kalbėjimu bei pranašyste apie žmogaus situaciją, praeitį, dabartį arba ateitį. Ši būrimo forma yra vadinama bibliomantija. Šio būrimo formų būna įvairių, pvz. pirmas pilnas sakinys kairiajame puslapyje ir pan.; nors paprastai naudojamas aukščiau paminėtas būdas, kai pirmas pasitaikęs sakinys laikomas Dievo kalbėjimu. Kartais bibliomantija dar vadinama Vergilijaus raidėmis, nes seniau burta naudojant senovės romėnų poeto Vergilijaus knygą. Viena iš biliomantijos rūšių yra rapsodomantija. Šiuo atveju vietoj šventraščių naudojamos eilinės poezijos knygos. Kita bibliomantijos rūšis yra stoichomantija kai Dievo valią nusakantis sakinys nustatomas užmerktom akim, smeigtuką smeigiant į atverstą pirmą pasitaikiusį Biblijos puslapį. Žodis į kurį buvo pataikyta laikomas pranašišku.
   Pabaigai tiesiog priminsiu, jog bet kokias būrimo formas tiek Biblija, tiek Bažnyčia laiko nuodėme ir ėjimu prieš Dievo valią, tad tuos kurie tokiu būdu ieško atsakymo iš Dievo, raginu pamąstyti kokia dvasia čia kalba.

2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Apie Biblijos skaitymą

   Įdomią mintį radau stačiatikių išleistoje knygelėje „Apie dvasinį skaitymą“ (О духовном чтении Святитель Игнатий), tad ją ir pacituosiu:
   „Skaitydamas Evangeliją neieškok pasitenkinimo, ne ieškok žavėjimosi, neieškok auksinių minčių: ieškok neklystančios šventos Tiesos. Nesitenkink vien bevaisiu skaitymu; stenkis įgyvendinti jos įsakymus [...] Tai gyvenimo knyga ir ją reikia skaityti gyvenimu“ (p. 3).
   Sakyčiau labai puiki įžvalga, nes itin dažnai žmonės ieško Biblijoje kažkokios emocinės pagavos, bet nesugeba gyventi pagal tai ko ji moko. Taip ir gaunasi, kad daug aikčiojimų, žavėjimosi, o realios, gyvenimą keičiančios prasmės ir nėra.
Kaip jūs manote?