2018 m. gegužės 12 d., šeštadienis

Keturios nusidėjėlių grupės

  Jėzaus laikais nusidėjėliai buvo skirstomi į keturias pagrindines grupes: fizinę, rasinę, socialinę ir moralinę. Pirmoji grupė nulemta sampratos, kad bet koks fizinis neįgalumas būna susijęs su nuodėme. Čia liga suvokiama ne kaip natūralus gamtinis reiškinys, bet kaip nuodėmės pasekmė. Todėl kai Jėzus pagydo nuo gimimo aklą žmogų, mokiniai klausinėja ar aklumas kilo dėl jo ar dėl tėvų nuodėmės (plg. Jn 9,1-2). Jėzus gydydamas atleidžia nuodėmes, pvz. paralyžiuotajam nuleistam per stogą (plg. Mk 2,1-12), tačiau kadangi tik Dievas gali atleisti nuodėmes žydams kelia Jėzaus veiksmai kelia pasipiktinimą. Antroji grupė tai svetimšaliai. Jie laikyti nusidėjėliais, nes nesilaikė Įstatymo. Šiai grupei priskiriami samariečiai ir Palestinoje gyvenę pagonys. Nuo šios nuodėmės galėjo išlaisvinti ik paklusimas Mozės Įstatymui. Dėl šios priežasties pagonys neturėjo teisės įžengti į Jeruzalės šventyklą. Pagoniui įžengus į Šventyklą jis galėjo ją suteršti ir būti užmėtytas akmenimis. Trečiajai grupei priskiriami mokesčių rinkėjai. Jie laikyti lupikautojais. Vienas iš tokių nusidėjėlių Levis Alfėjaus sūnus buvo Jėzaus pašauktas į jo būrį. Ketvirtoji nusidėjėlių grupė yra susijusi su etika. Jai priklauso prostitutės ir paleistuviai. Čia pavyzdys galėtų būti moteris Simono namuose plovusi Jėzaus kojas arba samarietė turėjusi penkis vyrus ir dabar gyvenanti su vyru su kuriuo nebuvo sistuokusi (plg. Jn 4,1-30).

Ankstyviausia invokacija prašant šventųjų užtarimo

Apaštalo Petro namų griuvėsiai
   1968 metais, Kafarnaume, dar vadinamame Simono Petro miestu, po V a. statytos ir dedikuotos pirmajam popiežiui bažnyčios grindimis, buvo aptikta kita, senesnė, bažnyčia. Archeologiniai tyrimai parodė, jog tai būta apaštalo Petro namo. Namo sienos buvo padengtos freskomis su užrašais graikų, sirų, lotynų ir aramėjų kalbomis. Įdomu tai, kad namas jau I a. buvo laikomas šventviete, o dar įdomiau, kad freskose užrašytos invokacijos prašant apaštalo Petro užtarimo. Šie užrašai liudija, kad dar nesibaigus pirmajam amžiui jau egzistavo kanonizacijos paprotys, kuris leisdavo prašyti užtarimo pas mirusius šventuosius.