2016 m. kovo 31 d., ketvirtadienis

Liturginė naujovė kaip pagalba moterims

   Neseniai Vatikano internetiniame puslapyje aptikau įdomų dokumentą. Jis skirtas San Francisko mieste (JAV, Kalifornijos valstija) esančiam mitybos sutrikimų reabilitacijos centrui. Popiežius Pranciškus išreiškė susirūpinimą anoreksijos sutrikimą turinčiomis moterimis, tad Vatikano liturginei komisijai buvo paskirta sugalvoti būdą kaip joms padėti atgauti svorį. Liturginė komisiją po pusės metų darbo pasiūlė išeitį: leisti per šv. Mišias vietoj duonos konsekruoti mėsainius, o vietoj vyno – Coca Colą. Popiežius palaimino šį pasiųlymą ir minėtam mitybos sutrikimų reabilitacijos centrui davė leidimą konsekruoti šiuos produktus. Vatikanas teigia, jog jei tokia praktika pasiteisins tada ji bus taikoma ir platesniais mąstais. Svarstoma, kad gal apskritai derėtų praplėsti konsekruojamų produktų sąrašą, kad kiekviena organizacija ar tauta, galėtų jį naudoti pagal savo poreikius. Čia remiamasi Jėzaus pasakytais žodžiais Ne tai  kas patenka į burną, suteršia žmogų (Mt  15,11).
Sakyčiau labai šauni iniciatyva, ar ne?

2016 m. kovo 29 d., antradienis

Mes buvome ar esame nusidėjėliai?

   Žmogus turi polinkį į nuodėmę, tą galime pastebėti kiekvienas. Dalis iš mūsų vis daro tas pačias nuodėmes, dalis vos nugalime vienas, tuoj pamatome, kad jau darome kitas. Ši dvasinė kova vyksta nuolat. Mes kaunamės, vienas kovas laimime, kitas pralaimime. Šis dvasinė kova yra mūsų šventėjimo procesas, kurios pabaigoje viliamės laimėti mūšį.
   Neseniai suvokiau, kad jei reikėtų apibūdinti nuodėmingo žmogaus būtį, tai sulyginčiau ją su alkoholizmu. Alkoholikas gali 10 metų negerti, bet vos paragauja alkoholio iškart vėl atkrinta. Taip yra ir su nuodėme. Tu gali būti ją nugalėjęs, jau daug metų jos nedaryti, bet kartą padaręs vėl turėsi iš naujo su ja kovoti.
   Todėl alkoholikai kurie išsikapstė iš tos bėdos, pasakodami apie savo kovą sako: Aš esu alkoholikas; nes bet kada vėl gali atkristi. Ir čia nesvarbu, kiek laiko jie negėrė, čia esmė yra tame, kad jie žino, jog čia kaip toje reklamoje: kartą paragavęs negali sustoti. Jie niekada nesako: Aš buvęs alkoholikas. Su mūsų nuodėmingu gyvenimu yra lygiai taip pat. Štai mes meldžiamės ir nesakome: Viešpatie, pasigailėk manęs buvusio nusidėjėlio; tačiau, kokie šventi bebūtume, mes visuomet sakome: Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio. Tokiu būdu mes suvokiame, kad nors dabar ir nedarome nuodėmių, tačiau bet kada galime atkristi. Tad kaskart, sakydami „pasigailėk manęs nusidėjėlio“ suvokime savo prigimties trapumą ir tai, kad dvasinė kova tęsiasi visą gyvenimą ir čia nesvarbu kiek tu esi šventas. Paradoksalu tai, kad kuo žmonės šventesni, tuo daugiau jie savo nuodėmių suvokia. Čia kaip toje patarlėje: net ir šventieji nusideda septynis kartus dienoje. Mes esame nusidėjėliai ir dvasinė kova tęsiasi.

2016 m. kovo 26 d., šeštadienis

Šv. Klemensas Romietis apie feniksą kaip prisikėlimo simbolį

Fenikso graviūra iš Aberdeen'o Bestiariumo
   Senovėje tikėta realiu paukščio fenikso egzistavimu. Apie jį pirmasis kalbėjo Herodotas, taip pat daug kitų antikinių ir vėlesnių istorijų bei geografų. Krikščionys šią legendą pritaikė savo reikmėm ir kaip simbolį kalbantį apie Kristaus bei žmonijos prisikėlimą naudojo dar ir po viduramžių. Taigi, Kristaus prisikėlimo šventės proga, noriu pacituoti šv. Klemenso Romiečio, kuris anot Euzebijaus Bažnyčios istorijos Apaštališkąjį sostą valdė ketvirtasis, o vyskupu buvo nuo 92 iki 101 metų, teksto ištrauką, kurioje fenikso įvaizdžiu kalbama apie prisikėlimą:
   „Pažvelkime į nepaprastą ženklą, pasirodantį Rytų kraštuose, tai yra netoli Arabijos. Mat yra paukštis, vadinamas feniksu; ji būdamas vienintelis toks, gyvena penkis šimtus metų; atėjus susinaikinimo metui, iš smilkalų, miros ir kitų kvapnių augalų pats suka sau mirties lizdą, į kurį, pasibaigus laikui, įžengia ir miršta. Iš pūvančio kūno išauga toks kirminas, kuris, maitindamasis mirusio gyvūno drėgme, auginasi sparnus. Paskui, suaugęs, pakelia aną lizdą, kuriame guli jo pirmtako kaulai, ir, nešdamasis jį, keliauja iš Arabijos krašto iki pat Egipto į miestą, vadinamą Heliopoliu. Visiems stebint, vidudienį atskridęs prie Saulės aukuro, padeda ant jo kaulus ir tuomet išskuba atgal. O žyniai pasižiūri į metraščių įrašus ir atranda, kad jis atkeliavo, pasibaigus penkišimtiesiems metams.
   Nejaugi dar manote, kad būtų didelis ir neįprastas stebuklas, jei visa ko Kūrėjas prirengtų prisikėlimą tų, kurie jam šventai tarnavo tvirto tikėjimo pasitikėjime, kai netgi paukščio pavyzdžiu parodo mums savojo pažado didybę?“ (šv. Klemensas Romietis Laiškas korintiečiams 25,1 – 26,1).

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Gyvenime vykstantis blogis yra mokykla

   Dažnai kyla klausimas kaip priimti visokį blogį kuris vyksta mūsų gyvenime. Su gėriu kaip ir visiems aišku, džiaugiamės, kai kurie neužmirštame padėkoti Dievui, tačiau blogis paprastai sutinkamas klausimu: „Viešpatie, už ką man taip?“. Istorijoje būta viskių bandymų paaiškinti už ką čia taip tas blogis vyksta, pvz. tai Dievo bausmė už nuodėmes ir panašiai.
   Neseniai skaičiau Didachę ir joje aptikau tokią mintį: „Tau nutinkančius dalykus priimk kaip gera, žinodamas, kad niekas neįvyksta be Dievo“ (Didachė 3,10). Tada prisiminiau kažkada girdėtą mintį: Kai kas nors blogo vyksta tavo gyvenime, neturėtum klausti „už ką“, o „ko tu mane, Viešpatie, nori išmokyti“. Išties, kai vertini viską kaip už kažką atėjusią bausmę, bet kaip tobulėjimo galimybę, tada daug lengviau susidoroji su iškilusiomis problemomis. Gal būt teisus buvo Nyčė sakydamas: „Kas manęs neužmušė, tas mane sustiprino“. Taigi, vykstantis blogis, gali būti nebloga saviugdos priemonė, bei mokykla, svarbiausia nepasiduoti nevilčiai ir žinoti, kad, kaip sakė vienas iš mano filosofijos dėstytojų, jog: „Bet kokio blogio pasėkoje atrandamas didesnis gėris“.
   Tad linkiu iškilus bėdai išmokti klausti: „Ko tu mane nori išmokyti?“.

2016 m. kovo 20 d., sekmadienis

Verbų sekmadienio lankytojai

   Šiandien Verbų sekmadienis. Į bažnyčią vos tilpome. Stoviu grūstyje prie durų ir galvoju: Kur visi tie žmonės būna eiliniais sekmadieniais? Žinoma, ne mano reikalas teisti ar piktintis, beje nei vieno nei kito ir nedarau, tik šiaip mintiju. Esu baisiai smalsus, tad tiesiog įdomu.
   Manau ne vienas pagauname save besipiktinančius žmonėmis kurie yra vadinamieji proginiai katalikai. Dažnai jaučiamės šventesni ir turintys daugiau dvasinių medalių. Mes žvelgiame į tokius žmones ir iš savo dvasinių aukštybių žvelgiame į tuos niekingus žemės kirminus. Tokiu būdu patys nejučia patampame visiems gerai žinomu fariziejumi kuris meldėsi greta ne tokio "švento" vyruko.
   Niekada negali žinoti kas kito sieloje dedasi. Kartais mes esame linkę juos nuteisti ir piktintis, nors nežinome kuo jie gyvena, kuo jie tiki. Aš pats tikiu, kad nemenką jų dalį mes regėsime Dangaus karalystėje, taip pat tikiu, kad didelė dalis jų nušluostytų nosį nemenkai daliai tų kurie kasdien sėdi bažnyčioje ir jaučiasi baisiai šventi. Taip pat suvokiu, kad Dievas yra teisingas ir gailestingas, jis tiria kiekvieną širdį ir supranta kiekvieną norą bei mintį (1 Kr 28,9), tad geriau už mus žino kur jie būna ir ką veikia eiliniais sekmadieniais.
   Tad kviečiu kartu pamąstyti: Ar pažįstame žmonių kurie nors ir nesilanko bažnyčioje, tačiau galėtų būti meilės artimi pavyzdžiu man kuris bažnyčioje būnu ne tik sekmadieniais bet ir šiokiadieniais?

2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

Jūs valgote Viešpaties Kūną

   Šianakt sapnavau sapną, kuriame vienas vyriškis rėžė pamokslą. Apie ką buvo pamokslas jau nebepamenu, išliko tik viena jo dalis. Joje vyriškis kalbėjo apie Eucaristiją ir sakė taip (cituoju nepagražindamas):
   - Jūs valgote Viešpatį. Jūs suvirškinate Viešpatį, o tada Jį paprasčiausiai iššikate.
   Prabudau ir vis galvoju apie šiuos žodžius. Juk taip dažnai ir nutinka, kad mes einame į Bažnyčią, valgome Kristaus Kūną, bet jokios naudos mums tai neduoda. Kristaus Kūno valgymas juk turėtų keisti mūsų gyvenimus, o dažnai taip nutinka, kad jis tiesiog pereina per mūsų virškinimo sistemą, naudos duodamas tik tiek, kiek pasisavinamos komunikanto maistinės medžiagos ir kalorijos. Išties nedaug. Tad ir galvoju, ką mes darome ne taip? Žvelgiame į savo gyvenimus, sau atrodome tikintys ir mylintys, tad kas yra ne taip? Gal mūsų tikėjimas per apsipratimą apauga kažkokiu gaubtu ir galų gale sustabarėja? Gal mes tik galvojame, kad esame tikintys, o iš tiesų viską darome iš įpratimo? Gal trukdo mūsų sužeistumas, nuodėmingumas ar dvasinis tingumas? Ką mes darome ne taip?
   Dažnai taip nutinka, kad teoriškai suvoki koks tikėjimas turėtų būti, o praktikoje nesugebi jo įgyvendinti. Gal mes per mažai laiko skiriame Dievui ir sau? Vis lekiame ir lekiame, tik trumpam stabtelėdami pasibuvimui ramumoje, su savimi ir su Dievu.
   Žodžiu, jei Viešpaties Kūno valgymas nekeičia mano gyvenimo, vadinasi kažką darau ne taip. O ką mes darome ne taip, manau kiekvienas turi atrasti pats.
   Tad linkiu jums visiems ir sau pačiam, kad suvalgius Viešpaties Kūną jis patektų į visą mūsų kūną ir nebūtų nuleistas tualete. Tekeičia Viešpats mūsų gyvenimus, o Eucaristijos slėpiniai tepadaro mus naujus ir gyvus.

2016 m. kovo 13 d., sekmadienis

Tarsi pakojį prie tavo kojų

   Dažnai kai kurie Šventojo Rašto simboliai ir išsireiškimai mums lieka neaiškūs, nes ta tūkstantmečių laiko ir geografinė spraga, paskandina jų reikšmes. Vienas iš tokių išsireiškimų yra: aš patiesiu tavo priešus, tarsi pakojį po tavo kojų (Lk 20,43 - taip pat: Mt 22,44; Mk 12,36; Apd 2,35; Žyd 1,13). Ką reiški šis keistas išsireiškimas? Dažnai jam suteikiama dieviško apgynimo prasmė, t.y. teigiama, kad Dievas padės tau nugalėti visus tavo priešus. Tačiau dalis egzegetų mano kitaip. Egipto laikais, faraonas sėdėdamas soste kojas dėdavo ant specialaus pakojo, ant kurio būdavo vaizduojami Egipto priešai, kuriuos faraonas tokiu būdu simboliškai pamindavo. Tad manoma, jog minėtasis išsireiškimas kyla iš šios simbolikos. Gali būti, kad čia kalbama apie Jėzų, kuris sėda Tėvo dešinėje (plg. Mt 22,44) ir nugali visus tuos kurie kovoja prieš Jo karalystę.

2016 m. kovo 8 d., antradienis

Jis beldžia, o aš neatidarysiu...

   Dažnai būna taip, kad Jėzus stovi prie durų laukdamas kol atidarysime (plg. Apr 3,20), o mes laikome duris užrėmę, su siaubu galvodami, kad jis įžengs į mūsų gyvenimus ir pradės viską kaitalioti. Mes tai esame pripratę būti savo komforto zonoje, kad visiškai nenorime, jog kažkoks Jėzus, ką nors čia kaitaliotų. Mes dažnai laikomės įsikibę į savo komforto zonos ribas, ir drebame jei kas nors į jas kėsinasi. Tam priežasčių yra įvairiausių: mūsų sužeistumas, nuodėmingumas, apsipratimas, dvasinė tinginystė, abuojumas, baimės, pasitikėjimo Dievu stoka ir pan. Mes lūpomis deklaruojamą visišką atsidavimą Kristui, o į širdį ir į gyvenimą jo nenorime įsileisti. Mes tarsi ir norime, kad Jėzus ateitų, bet bijome tų pokyčių kurie laukia, todėl dažnai nesąmoningai uždarome jam kelią. Dažnai mes bijome pamatyti tiesą apie save, nes žinome, kad tai skauda, juk bet kokia sena žaizda, užsitraukusi randais, ją prakrapščius vėl skauda, bet kartais tai būtina mūsų gijimui. Dažnai mes būname kaip tie kūdikiai, kurie prisidarę į vystyklus sėdime patenkinti (mus šilta ir gera), tačiau pabandžius pakeisti vystyklus, mes imame rėkti. Pakeitus vystyklus mums vėl gera ir jauku. Tad leiskime Jėzui pakeisti mūsų vystyklus, kad būtume švarūs ir sveiki.

2016 m. kovo 4 d., penktadienis

Pora istorinių pastabų apie tarpininką išpažintyje

   Dažnai girdžiu teiginį, jog išpažintis nereikalinga, nes žmogui nereikia tarpininkų tarp jo ir Dievo. Toks teigėjas paprastai sako, kad išpažintis buvo dirbtinai sugalvota (čia būna įvairios variacijos, kaip kad žmonių kontrolė ir pan.). Šį kartą parašysiu kelis pastebėjimus, nesigilindamas į išpažinties svarbą, jos dvasines bei psichologines ypatybes, tik šiaip kelios istorinės detalės apie tarpininkus.
   Taigi, Senojo Testamento laikai. Nors tuo metu nebuvo išpažinties sakramento, tačiau žmonėms kažkaip reikėjo išpirkti savo nuodėmes, tad izraelitai turėjo vadinamuosius atpirkimo ožius. Tai buvo ožiai, ant kurių rituališkai būdavo sukraunamos visos nuodėmės ir ožys išvaromas į dykumą, demonų buveinę. Taip pat nuodėmės būdavo atperkamos aukojant gyvulius Jahvei. Taigi, ką mes čia matome? Nepaisant to, kad nebuvo išpažinties, tarpininkas buvo. Jo vaidmenį atliko gyvūnai.
   Toliau, krikščionybės pradžia. Vis dar nėra mums pažįstamos išpažinties, tačiau egzistuoja vieša išpažintis, kai nusidėjėlis stoja prieš visą bendruomenę ir viešai išpažįsta savo nuodėmes. Ką gi mes čia matome? Tarpininko vaidmenį čia atlieka visa bendruomenė.
   Žinoma, vieša išpažintis greičiausiai sukeldavo ir daug problemų, pvz. vienas prisipažįsta, kad iš kito pavogė karvę ir štai du krikščionys susipyksta (čia tik hipotetinė situacija). Pamažėle buvo pereita prie tokio išpažinties pavidalo kokį mes turime dabar. Tad gaunasi, jog krikščionybėje ir iki jos, nuodėmių perdavimo tarpininkas buvo visada, tik dabar tas pavidalas yra išgrynintas iki mums pažįstamo.