2018 m. sausio 11 d., ketvirtadienis

Ekumenimzas – nekęskime vienas kito?

Kartais ekumenizmas atrodo šitaip?
   Kartais keliu sau klausimą: Ar ekumenimzas yra įmanomas? Dažnai manau, kad taip, tačiau kartais, susidūręs su tam tikro plauko krikščionimis imu tuo abejoti. Taigi, pasidalinsiu keliomis ekumenizmo problemomis, kurias paprastai įžvelgiu:
   I. Iškreipta ekumenizmo samprata. Gana dažnai ekumenimzas suvokiamas ne kaip dialogas, bet kaip bandymas visus sujungti į vieną bažnyčią. Nemanau, kad bandymą sujungti visus tikinčiuosius į vieną bažnyčią yra tikrasis ekumeninis dialogas. Taip, gal ir smagu būtų jei žmonės susijungtų į vieną Kristaus Kūną, tačiau nemanau, kad tai įmanoma. Na o priverstinis sujungimas, na tai ne dialogas, tai prievarta.
   II. Ekumenizmas tik išrinktiesiems. Gana dažnai susiduriu, su tuo, kad dalis tikinčiųjų susiaurina ekumenizmą tik iki kelių bažnyčių draugijos. Tiksliai negaliu apibrėžti pagal kokius kriterijus pasirenkamos bažnyčios kurios priklausys tai draugijai, bet tai vyksta. Greičiausiai kyla dėl toliau įvardintos problemos;
   III. Tu tiki kitaip vadinasi esi priešas. Juk kiekvienas krikščionis žino, kad tas kuris tiki kažkiek kitaip, yra pikčiausias priešas, baisesnis už musulmoną fundamentalistą aktyviai skerdžiantį krikščionis savo mieste. Žinoma, juokauju, bet tendencija savo brolius Kristuje pasmerkti dėl tikėjimo formos ar dogmatikos neatitikimų yra vienas stipriausių ekumenizmo iššūkių (apie tai žiūrėkite filmuką teksto pabaigoje).
   IV. Vieninteliai mes žinome tikrąją tiesą. Tiesa ta, kad kiekviena bažnyčia yra įsitikinusi, jog kita bažnyčia, na jei ne eretikai, tai tikrai klaidingai suvokianti Kristaus mokymą. Kiekvienas čia įsitikinęs savo teisumu, kabinasi prie to, kad kažkas suvokia tą patį tekstą kažkaip kitaip, nes juk iš tiesų tai tik jo bažnyčiai kalba Šventoji Dvasia, o aniems žinoma irgi kalba dvasia, bet iš kiek žemiau esančių sferų. Tokiu būdu uždaromas kelias ekumeniniam dialogui, nes su šėtono tarnais juk nėra ko prasidėti. Hmm... manau, kiekvienas sektų tyrėjas su panašiu mąstymu yra ne kartą susidūręs. Čia nesmerkiu nei vienos bažnyčios. Man kliūna tik mąstymo pobūdis, nes mąstymas formuoja požiūrį.
   V. Kristus įsakė: nekęskite vienas kito, nes iš to pažins, kad esate mano mokiniai. Kristaus įsakymas mylėti vienas kitą nėra lengvas. Sunku mylėti kitą, o ypač tą kuris remiantis tavo požiūriu yra netikėlis. Tad ir gaunasi, kad praktikoje, įsakymas mylėti, pavirsta įsakymu nekęsti. Kaip jau minėjau, tokie dalykai kaip dogmatika ir pan. yra iškeliami aukščiau visko, o tada savaime suprantama pamirštama, kad turime mylėti brolius Kristuje, nes iš to mus pažins, kad esame jo mokiniai.
   VI. Mes ir jie. Dažnai girdžiu klausimą: Tu krikščionis ar katalikas? Taip pat, girdžiu sakant, tie baptistai (sekmininkai, adventistai – čia galime pridėti bet kurią bažnyčią) nėra Dievo žmonės. Girdžiu begalę dalyku, kurie krikščionis suskaido į mažesnes ar didesnes bendrijas, kurios turi griežtą atskyrimą, kas yra krikščionys, kas jais nėra. Egzistuoja toks svetimos rankos sindromas pasireiškiantis tuo, kad tavo asmeninė ranka, elgiasi visiškai nepriklausomai nuo tavęs, pvz. jei tu viena ranka užseginėji marškinius, kita ranka tau net nepastebint juos atsega, na arba nei iš šio nei iš to ima tave smaugti. Taip vyksta ir su Mistiniu Kristaus Kūnu, kažkokia dvasinė šizofrenija.

Na ir žadėtas animacinis filmas:


2018 m. sausio 5 d., penktadienis

Apie sūnaus palaidūno brolį

   Noriu pasidalinti keliomis Frederick Buechner įžvalgomis apie sūnaus palaidūno palyginimą, o konkrečiai apie tą sūnų kuris liko pas tėvą (patį palyginimą galite skaityti Lk 15,11-32).
   Frederick Buechner kalba apie tai, kad nuodėmė būtų pernelyg didingas pavadinimas tam ką patyrė palaidūno brolis laukuose, būdamas tarp karvamėšlių, kur jį pasiekia linksmybių garsai, tačiau kitu požiūriu šis žodis pats tinkamiausias, nes niekur kitur septynios didžiosios nuodėmės neatskleistos taip aiškiai ir su visu jų bjaurumu. Čia rasime viską ir pyktį, ir pavydą, ir godumą. Čia apsireiškia net ir tinginystė, nes vyresnysis sūnus sėdi apsižergęs savo palikimą ir leidžia pelnui augti, o pats nė pirštu nepajudina, Čia atrandame ir gašlumą – kai jam teka seilės pagalvojus apie išsidažiusias paleistuves kurioms jo brolis iššvaistė iš tėvo paveldėtus pinigus. Čia palaidūno brolis atskleidžiamas kaip bedžiaugsmė, egoistiška mūsų blogiausių bruožų karikatūra. Čia svarbu tai, kad tėvas vis tiek jį myli, visada mylėjo ir mylės, tik vyresnysis brolis to niekada nepastebėjo, nes kaulijo ne meilės, o turtų kurie jam teisėtai priklauso. Ožiukas, tėvo parodytas gailestis ir meilė, bei linksmybės galėjo priklausyti jam, tačiau jam niekad į galvą neatėjo viso to paprašyti, nes jis buvo pernelyg užsiėmęs niūriai stengdamasis ištikimai visa tai užsitarnauti. 
   Ir išties, mes dažnai lyg savaime priimame tai, jog vyresnysis brolis buvo labai doras, nors gal kiek ir pavydus sūnus, kuris teisėtai pasipiktina tokiu dėmesiu broliui palaidūnui, ir retai kada susimąstome, kad kaip ir dauguma Jėzaus palyginimų, jis turi kelis sluoksnius. Perskaitęs šias mintis, suvokiau kodėl vienas iš mano biblistikos dėstytojų sakė, jog palyginime apie sūnų palaidūną, centrinė figūra yra namuose likęs sūnus.