2016 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Dieviški draudimai?

   Dažnai sakoma, kad krikščionybė turi begalę draudimų. Kad ir tas pats Dekalogas, mūsuose dar vadinamas Dešimtimi Dievo įsakymų, nors realiai pavadinimas „dekalogas“ kuris yra minimas Septuagintoje verčiant iš graikiško pavadinimo δέκαλόγοι, (dekalogoi) reiškia dešimt teiginių arba dešimt žodžių. Graikiškas pavadinimas puikiai atspindi tai kas iš tiesų yra Dekalogas. Savo esme jis nėra draudimai, bet labiau nuorodos, kaip teisingai gyventi ir nebūtinai dėl Dievo, bet ir dėl savęs paties.
   Kol žmogui reikalingi draudimai kuriems reikia prisiversti paklusti, tol jam kyla vidinė įtampa bei nepasitenkinimas. Tada atrodo, kad visa krikščioniška etika pasižymi krūva draudimų, kuriuos reikia vykdyti sukąstais dantimis, tad nieko nuostabaus jei tokiu atveju kyla nepasitenkinimas bei pasipiktinimas. Kai suvoki, kad Dekalogas ir kiti priesakai, nėra draudimai kažką daryti, bet pagalba, tada pasidarai išties laisvas. Čia galime prisiminti Voltero mintį: pažinodamas įstatymą pasidarai laisvas. Nepaisant Voltero minties konteksto, ji puikiai atspindi tai kas yra Dekalogas. Tai nuorodos, kurios tave išlaisvina.
   Iš esmės, vienas iš tavo laisvės lakmuso popierėlių yra tai, kaip tu matai biblinius priesakus. Jei jie tau atrodo, kaip draudimai, tada vadinasi kažkas netvarkoje su tavo laisve, savęs ir Dievo priėmimu. Vadinasi reikia kažką taisyti. Ir žinoma, jei šiuos priesakus vertini kaip pagalbą einant į laisvę, tada gali žinoti jog esi teisingame kelyje.

2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Kančia. Ar tikrai Dievas kaltas?

   Gana dažnai teigiama, kad kančios buvimas pasaulyje paneigia Dievo egzistavimą. Sakoma, kad toks Dievas kokiu tiki krikščionys, negalėtų leisti vykti kančiai, o jei ji vyksta tai tik įrodo kad Dievo nėra arba bent jau parodo, kad Dievas yra neišpasakytas sadistas, kuris mėgaujasi tuo, kad žmonės kenčia. Daug amžių įvairūs žmonės ieškojo atsakymo į klausimą kodėl pasaulyje tiek kančios. Man pačiam atrodo, kad kančia pasaulyje yra dėl laisvos žmogaus valios. Ten kur pradeda trūkti meilės, ten atsiranda egoizmas, o iš jo išplaukia įvairios blogybės. Viskas susiję. Mes padarome kažką blogo, tai gali atsiliepti tūkstančiams kitų žmonių. Štai gimsta luošas vaikas, daug kas iškart pradeda sakyti: Ar mylintis Dievas galėtų taip pasielgti su šiuo nekaltu vaikeliu? Bet klausimas, kiek čia Dievo kaltė, o kiek žmogaus. Čia juk veikia begalė žmogiškų faktorių: užterštumas, stresas, mityba ir pan. Kurie padarė įtaką vaikelio vystymuisi. Tie visi faktoriai susiję su žmogaus veikla ir jo laisva valia. Mes darome nesąmones, o tada kenčiame visi. Patys prisidirbame, o tada kaltiname Dievą.
   Žinoma, kai iškeli mintį apie tai, kad žmogaus laisva valia yra viena iš kančios priežasčių, tada iškart pasigirsta: O kodėl tada Dievas nepažaboja žmogaus laisvos valios, pažabotų ir kančios neliktų. Tas tiesa, kančios neliktų, bet ir mes taptume robotukais, savotiškomis marionetėmis. Nežinau ar atsirastų daug tokių žmonių, kurie norėtų būti nemąstantys kažkieno valdomi vergai.
   Galų gale ne tiek svarbu kančios egzistavimas, o tai ką mes asmeniškai galime padaryti, kad jos būtų mažiau. Kaip pastebi baptistų pastorius John Piper: „Tiek Biblijos, tiek ir krikščionybė užduotis yra ne išaiškinti iš kur atsirado blogis, bet atskleisti, kad Dievas paverčia blogį į visišką priešingybę – amžiną teisumą ir džiaugsmą“. Tad vietoj to, kad aiškintis iš kur atsirado blogis ir kančia, šią akimirką būkime Dievo bendradarbiais ir darykime, kad tos kančios būtų vis mažiau. Ten kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė (Rom 5,20) moko apaštalas Paulius, tad ir mes darykime, kad tose vietose kur yra blogis ir kančia, taptų apstesnė meilė ir Dievo malonė.

2016 m. vasario 2 d., antradienis

Interpretatorius negali būti vienas

   Gana dažnai tenka pastebėti, kad žmonės linkę savo tikėjimo pamatą statyti ant kokio nors vieno teologo minčių, o dažnai net ir ant vienos minties interpretacijos. Tai pat gana dažnai žmonės, ypač Šventąjį Raštą, yra linkę interpretuoti patys. Žinoma, tai nėra blogai, gal net priešingai, žinoma jei ant savų interpretacijų nepradedi statyti viso savo tikėjimo.
   Interpretatorius nėra pavienis teologas ar tikintysis. Interpretatorius yra visa bažnytinė bendruomenė, kuriai mes priklausome ir kuriai tarnaujame. Tokia interpretacija siejasi su apaštaline Bažnyčia ir sinchroniškai susieja su visomis kitomis vietinėmis bažnyčiomis, o šiai bendrystei pirmininkauja Roma.  Interpretuodamas atskirai nuo Bažnyčios gana lengvai gali nusiinterpretuoti į lankas. Tai matome naujose protestantiško tipo bažnyčiose, kuriose manoma, kad kiekvienas žmogus gali autentiškai interpretuoti Šventąjį Raštą. Galėti tai gal ir gali, tik bėda, kad praktika rodo iš čia kylančią bėdą, o būtent, kad saviintepretacija skatina skilimus ir nesantaiką. Taip gaunasi paradoksas: tikintysis paskaitė Šventąjį Raštą, jam kažkas susišvietė (duok Dieve, kad iš Šventosios Dvasios, nors kaip ten iš tikro buvo tik vienas Dievas težino), kitas paskaitė tą pačią vietą, jam susišvietė kitaip, trečiam dar kažkaip ir štai atsirado trys naujos bažnyčios, kurios pykstasi dėl to kad kiti Šventąjį Raštą interpretuoja kitaip nei jie.
   Norėdami išlikti vienybėje, neturėtume užsiimti saviinterpretacija (nors ji tam tikrose ribose ir yra labai geras dalykas) nes norint teisingai interpretuoti reikia suvokti begalę dalykų, pradedant biblinių tekstų skaitymą originalo kalbomis ir baigiant istorinių ir antropologinių subtilybių išmanymu, o juk paprastai visos interpretacijos daromos neišmanant nei vienos iš šių sričių.
O tada sakome: čia man Šventoji Dvasia pakuždėjo
Aš pats manau, kad kiek gerai bepažinotum biblinius tekstus, visada atsiras krūvos geriau išmanančių specialistų, o ir Bažnyčios lobyno, kuriam 2000 metų, aš savo kelių metų studijomis tikrai neperspjausiu. Ar ne?
   Taip, mes galime viską nurašyti Šventosios Dvasios vedimui, tik tada kyla klausimas kodėl tada Šventoji Dvasia, taip skirtingai apreiškia tą patį tekstą, kad pasaulyje yra šimtai tūkstančių bažnyčių, kurios tą patį tekstą interpretuoja skirtingai? Taip, Šventoji Dvasia mus veda, ji padeda suvokti biblinius tekstus, tačiau panašu, kad mes dažnai nepaisome to Dvasios vedimo ir savo fantaziją pavadiname dievišku vedimu.
   Tad jei mūsų biblinė interpretacija gerokai pjaunasi su Tradicija ir bažnytine jos samprata, jei ji ne vienija, bet skaldo, tada vertėtų rimtai susimąstyčiau ar ji tikrai yra atėjusi iš Šventosios Dvasios.