2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Iki kada ir kodėl tylėjo Zacharijas?

  Kažkada beskaitant Luko Evangeliją man užkliuvo viena detalė susijusi su Zacharijo tylėjimu. Taigi pradžiai pora teksto detalių: 
  Po to kai Zacharijas suabejoja angelo Gabrieliaus paskalbta žinia apie Jono gimimą, angelas jam pasako: Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu (Lk 1,20). Kiek teko klausinėti bičiulių, visi šią vietą suvokia taip, kad Zacharijas turėtų tylėti iki Jono gimimo, na bent jau taip atrodo iš teksto. Tačiau skaitant toliau: Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus (Lk 1,57) paaiškėja, kad Zacharijas tylėjo šiek tiek ilgiau: Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju... Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. (Lk 1,59.62-64), t.y. Zacharijas tylėjo dar aštuonias dienas po Jono gimimo. Klausimas: kas čia per nesusipratimas.
Sakyčiau, tokia situacija išplaukia iš to meto žydiško mąstymo. Biblinių laikų žydai, gimusio vaiko nelaikė žmogumi, kol jis aštuntą dieną po gimimo nepraeina berit milah - apipjaustymo apeigų. Tik nuo to momento vaikas laikytas žmogumi, tik tuo metu jis tapdavo Sandoros vaiku, t.y. tada ir įvykdavo jo tikrasis gimimas. Panašu, kad būtent todėl Zacharijas ir tylėjo dar aštuonias dienas po to kai Jonas jau buvo gimęs.
   Vėliau ši detalė pasireiškė ir pas krikščionis, kai krikšto metu, žmogus gimdavo iš naujo, arba kai mirdavo kankinio mirtimi. Kankinystės diena net ir buvo vadinama Dies natalis, t.y. gimimo diena.

2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Bedieviška ir Acto Biblija

   Biblijos vertimai kartais sukelia smagius kuriozus, tad trumpai pasidalinsiu dviem senom vertimo klaidom, dėl kurių šie tekstai gavo net ir atskirus pavadinimus.
   Pirmasis vertimas, padarytas 1631 m. yra vadinamas Bedieviška Biblija ir tik todėl, kad Dekaloge, buvo praleistas žodelis „ne“ ir vietoj „nesvetimausi“ gavosi „svetimausi“. Antrasis buvo pavadintas Acto Biblija, nes vietoj angliško vineyard (t.y. vynuogynas), parašius ne tą raidę, gavosi vinegar t.y. actas. 
   Manau, biblinių tekstų vertimuose pasitaiko klaidų, žinoma ir ne tik juose. Jau nepamenu kiek kartų mišių metu esu girdėjęs skaitinį iš apaštalo Pauliaus laiško filipiniečiams, o kur dar užsieniečių kunigų skaitomos Evangelijos pagal Morką ir Liuką. Smagūs tokie dalykai. Gal ir jūs su kokiais nors panašiais susidūrėte?