2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Postkalėdiniai pamąstymai apie Kristaus žmogišką prigimtį

   Kalėdos jau praėjo, tad šiandien vienas trumpas, gal kiek pavėluotas, tad tapęs postkalėdiniu įrašas apie žmogišką Kristaus prigimtį.
   Kristus būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, gimė iš moters. Ką tai reiškia? Jis kaip ir kiekvienas žmogus buvo nešiojamas motinos įsčiose devynis mėnesius. Su savo gimimu iš Mergelės Marijos, Jėzus prisiėmė visą žmogišką prigimtį, visą jo būvį. Jis buvo vaikas. Savo vaikystėje Dievas tiek apsiribojo, kad buvo, kaip teologai įvardina in-fans, t.y. tas kuris negali kalbėti. Jis kalbėjimo turėjo išmokti iš savo motinos.  Ar įsivaizduojate tokį Dievo nusižeminimą, kad jis darė į vystyklus, verkė kai norėjo valgyti, krykštavo kai Marija ir Juozapas su juo žaidė, kai jis vebleno pirmus neaiškius garsus mokydamasis kalbėti, kai jis šliaužiojo mokydamasis vaikščioti?
   Daug kam sunku tokius dalykus įsivaizduoti. Daug kam Jėzus atrodo, kaip kažkoks superherojus kuris nei valgė nei gėrė, o vien mintis apie tai, kad Jėzus darė į vystyklus atrodo šventvagiška. Tačiau jis, apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės (Fil 2,7), t.y. jis niekuo nesiskyrė nuo paprasto žmogaus, jis ir valgė, ir gėrė, ir juokėsi, ir verkė, ir net į tualetą vaikščiojo. Jei viso to nebūtų, jis nebūtų turėjęs žmogiškos prigimties.

2015 m. gruodžio 29 d., antradienis

Kaip pasirinkti dvasinę praktiką

   Tikintieji savo dvasiniam augimui dažnai naudoja įvairias dvasines praktikas, kaip specialios maldos, pasninkai, piligriminės kelionės ir panašiai. Pradėdami tokias dvasines praktikas kai kurie gana dažnai apsiimdami per didelį kąsnį persistengia, o tada nusivilia savimi, viską meta nepabaigę ir jaučiasi silpnavaliai ar net nusidėję. Štai keli maži patarimai, kurie padės dvasines praktikas atlikti protingai:
   I. Prieš imdamiesi dvasinių praktikų gerai suvokite savo intenciją. Intencijos suvokimas padės turėti tikslą, o atėjus silpnumo akimirkai, leis neprarasti dvasios stiprumo ir pasirinktą praktiką atlikti iki galo.
   II. Tada derėtų labai konkrečiais apsibrėžti dvasinės praktikos rūšį, formą ir laiką. Tai padės nepersistengti, o taip pat neleis nusukti kokios nors pasirinktos praktikos dalies. Čia svarbu ir tinkamas laiko pasirinkimas, ypač du jo aspektai. Tai kiek laiko bus praktikuojama ši dvasinė praktika, kuriuo paros metu ji bus atliekama, bei kiek realiai tam galėsiu skirti savo laiko. (sutikite, jei apsibrėšite 10 metų kasdien sukalbėti 15 rožinių, sudalyvauti 5 mišiose ir dar sukalbėti 12 litanijų bei nepamiršti kasdien aplankyti 7 šventovių, tada greičiausiai nieko nesigaus). Laiką ir formą rinkitės protingai.
   III. Dvasinių praktikų imkitės atsižvelgdami į savo realias galimybes, o ne į lakią vaizduotę ar utopinius užmojus. Prieš tai buvusiame punkte pateiktas modelis, nors ir hiperbolizuotas, bet jis parodo lakios vaizduotės užmojus, tad nereikėtų persistengti. Geriau mažiau, bet sąžiningai viską atliekant, nei per daug ir nespėjant visko padaryti.
   IV. Svarbu atliekamą praktiką laikyti paslaptyje. Geriau, kad kiti nežinotų apie šiuo metu turimas ypatingas dvasines praktikas. Tai padės apsisaugoti nuo fariziejiškumo. Manau kiekvienas esame sutikę tokių, kurie pasninkauja, apie tai visi žino, o jie jaučiasi kaip didingi šventieji kankiniai.
   V. Svarbu nenusivilti kai rezultato nepavyksta pasiekti greitai.  Čia svarbu ugdytis kantrybę ir ištikimybę šiai praktikai.
   VI. Visus su dvasinėmis praktikomis susijusius veiksmus, derėtų suderinti su savo dvasios tėvu, idant neprisidarytumėte daugiau bėdos, nei gautumėte naudos. Dvasios tėvas turėtų padėti pasirinkti tinkamą praktiką, jos laiką ir kitus su ja susijusius dalykus.

2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Palaiminti laimingieji

   Visi esame girdėję Jėzaus pasakytus Kalno pamokslo palaiminimus (jei kas jų netyčia nežinote, juos galite pasiskaityti Mt 5,1 – 12). Šiandien prisiliesime prie vieno žodžio palaiminti.
   Taigi, kiekvienas palaiminimas prasideda žodžiu: Palaiminti... Įdomi detalė ta, kad tekste originalo kalba, naudojamas žodis makarioi, kuris taip pat gali būti verčiamas kaip laimingi. Verčiant tokiu būdu, palaiminimai gali nuskambėti naujai, pvz. Laimingi persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė (Mt 5,10) ir pan. Katalikų moralės teologas Bernard Häring pastebi, jog tokiu atveju čia vyrauja džiaugsminga nuotaika.  Nors žinoma, gana dažnai tenka susidurti su krikščionimis, kurie šiuos palaiminimus supranta gana niūriai. Jiems tai tarsi kažkokia nepakeliama prievolė, kurios savo noru niekas nenorėtų atlikti, bet kad jau Jėzus verčia tai reikia kažką daryti. Kai pagalvoji, ot tai palaiminimas, kai tave niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia (Mt 5,11). Nuo tokio palaiminimo iškart daug kam norisi kuo toliau bėgti. Tačiau, jei suprantame, tai kaip laiminumo garantą, tada gal taip toli bėgti ir nesinori. Būdamas teisingame santykyje su šios laimės davėju, tu išties tampi laimingas visame kame ir džiaugsme, ir laimėje, ir persekiojimuose, ir nelaimėse, ir tarnystėje kitam, ir net apsimarindamas įvairiose gyvenimo srityse ar netektyse.
   Tad linkiu, kad šie palaiminimai, taptų mūsų visų laimingumo garantu.

2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Ko ieškote? (Jn 1,38)

   Ko ieškote? (Jn 1,38) yra pirmi Jėzaus žodžiai Jono evangelijoje. Šie žodžiai ko gero yra pirmieji žodžiai kiekvienam iš mūsų, prieš asmeniškai susitinkant Jėzų. Santykis su juo yra laisvas kiekvieno žmogaus apsisprendimas sekti Juo. Čia svarbu yra laisvas apsisprendimas. Dažnai mes bandome priversti žmones tikėti Jėzumi, mes pykstame, mes tampame nervingi jei kažkas netiki, jog Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2,11). Jėzus nei vieno priverstinai neįtraukė į savo mokinių sąrašą. Jis pakviesdavo, tačiau neversdavo. Tikėjimas yra tavo laisvas apsisprendimas, tad nesistebiu, jog jaunimas kurį tėvai ar močiutės verčia vaikščioti į bažnyčią ir tikėti, kuo toliau bėga nuo tokio priverstinio tikėjimo. Jis maištauja. Sakyčiau verčiau būkime kitiems pavyzdžiu, kuriuo vaikai ar kiti galėtų sekti einant į santykį su Jėzumi. Tada nereikės jų nei versti nei kitaip prievarta primetinėti tai ką pats deklaruoji tikįs, nors dažnai pats tuo negyveni. Paradoksalu tai, kad žmonės kurie bažnyčioje apsilanko geriausiu atveju tik per didžiąsias šventes ar per bobutės laidotuves, verčia kitus tikėti tuo ko patys nepraktikuoja. Nebūdami sektinu pavyzdžiu jie bando priversti kitus būti tuo kuo patys nėra. Tad ir gaunasi, kad žmogus (nesvarbu jaunuolis ar kas nors kitas), vietoj asmeninio Jėzaus klausimo Ko ieškote?, gauna įsakymą: Eik į bažnyčią arba mes susipyksime.
   Tad mielieji, jei norite, kad kiti įtikėtų į Jėzų Kristų, tada visų pirma būkite tuo pavyzdžiu kuris parodytų kaip Jėzus keičia jūsų gyvenimą, nes jei to nėra, tada tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas (1 Kor 15,14). Nebūdamas asmeniniu liudytoju, o tik prievarta grūdančiu tikėjimą, tu nesielgi nei pagal meilės įstatymą, nei esi liudytojas. Viskas turi prasidėti nuo asmeninio atsiliepimo į Jėzaus kvietimą, o tame padėti gali tik artimo meilė ir jo liudijimas savo gyvenimu.

2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

GJK - gersiu jūsų kaukolinį

   Kartais gaunu laiškų ir šiaip kur nors krikščioniškoje aplinkoje dažnai sveikinantis būna rašoma GJK. Na suprask, kad žmogus sutrumpina katalikišką pasisveikinimą Garbė Jėzui Kristui. Kai išvystu tokį sutrumpinimą, taip ir knieti atrašyti PAA (t.y. Per amžius. Amen), o tada nueiti pasimelsti Dievui štai tokia malda: TM KED TŠTV TTK TTVKDTIŽ KMDDMŠ IAMMKKIMASK INMGBGMNPA. Turbūt klausytojas tokios maldos nesupras, bet juk Dievui viskas žinoma, tad jis be vargo iššifruos šių raidžių makalynę ir supras, kad meldžiuosi malda Tėve mūsų.
    Gal mūsų visuomenė yra pripratusi prie visokio plauko sutrumpinimų, bet nemanau, kad jis tinka GJK atveju. Toks pasisveikinimas nėra šiaip pasakymas Labas. Tai yra konkreti malda, kuri leidžia dviems žmonėms susitikimą ar pokalbį pradėti Viešpaties pagarbinimu. Žinoma, dabar mes taupome laiką, tad trumpiname viską ką tik galime, bet įdomu kiek sutaupai vietoj Garbė Jėzui Kristui parašydamas GJK? Sekundę? Na jei baisia lėtai rašai, tai tris sekundes? Galų gale, jei jau nei sutrumpinimas, nei pagarbinimas nėra toks svarbus, tai gal bent jau pagarba Viešpaties vardui galėtų būti. Štai kreipčiausi į kalbėčiau apie kokį Petrą Zabielą ir jį įvardinčiau kaip PZ, tai jaunimo slenge, vartojamame trumposiose žinutės galiu būti ir ne taip suprastas. Gal ir šiuo atveju, parašo žmogus GJK, o tu skaitai Gersiu jūsų kaukolinį, ir tada atrašai: O aš neduosiu, nes geriu tik viskį.
   Neseniai buvo labai konkretus atvejis, kai žmogus man parašytą laišką pradėjo nuo GJK, o tada sekė milžiniškas tekstas apie pagarbą Kristaus vardui. Paradoksalu ar ne? Šiaip Šventajame Rašte prašyta: kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme (Fil 2,10); o mums sunku ne tik kad priklaupti, bet ir jį parašyti pilna forma, ne raidžių šifru. Sveikinkimės ir pagarbinkime Viešpatį Jėzų pasimelsdami šia trumpa malda, o jos šifru.

2015 m. gruodžio 8 d., antradienis

Petra ir petros

   Neseniai rašiau apie Petro vardo ypatumus, tad šios dienos įrašas pratęs šią temą.
   Jėzus Petrui pasakė: Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16,18). Kai kurie Šventojo Rašto tyrėjai pastebi, kad graikiškame tekste čia naudojami dvi žodžio uola formos. Tai petra (liet. uola, akmuo) ir petros (liet. uolutė, akmenukas). Tad tekstas gali skambėti taip: tu esi petros; ant tos petra aš pastatysiu savo Bažnyčią, t.y. tu esi akmenukas, o Bažnyčia stovės ant akmens. Čia daroma sąsaja su tuo kad Jėzus save vadina kertiniu akmeniu (plg. Mk 12,10). Tad daroma prielaida, jog Jėzus nurodė, tai, jog Bažnyčia stovi ant jo paties, o ne ant Petro. Taip pat pastebima, kad vėliau Petras Bažnyčios narius vadina gyvaisiais akmenimis (Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys (1 Pt 2,5)), tad suma sumarum gaunasi, kad nors kertinis akmuo yra Jėzus, tačiau Bažnyčia susideda iš mažų akmenėlių kurių pirmasis buvo Petras.

2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Žodžio „krikščionis“ kilmė

   Žodis „krikščionys“ Šventajame Rašte pirmą kartą paminimas Apaštalų darbuose: Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“ (11,26). Antiochija randasi dabartinė Turkijos teritorija. Manoma, kad šis paminėjimas buvo padarytas 42 metais, tačiau patys krikščionys neskubėjo sau taikyti šio pavadinimo, o ir pati kilmės priežastis nėra tiksliai žinoma. Šis žodis atspindi Kristaus mokinių tapatybės pobūdį ir čia didesnę reikšmę turi ne pats pavadinimas, o gyvenimo būdas. Graikiškai, šis žodis gali reikšti toks kaip Kristus, panašus į Kristų, mažasis Kristus. Patys krikščionys iki dabar mums įprasto pavadinimo atsiradimo, panašu, kad save vadindavo broliais ir sesėmis, bei šventaisiais. Kiti juos vadino Nazariečio eretikais (apaštalas Paulius atsakydamas į tokį pavadinimą sakė: Vis dėlto aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal Kelią, jų vadinamą atskala (Apd 24,14) kituose vertimuose kartais naudojamas žodis „erezija“).  Prelatas, Antanas Rubšys nurodo, kad pavadinimas „krikščionys“ ėmė ženklinti Antiochijos Bendrijos narius dėl to, kad jos nariai kilę iš pagonių padarė ją aiškiai skirtingą nuo judaizmo.  Dalis egzegetų ir Šventojo Rašto aiškintojų, nėra tokie optimistiški dėl termino „krikščionys“ kilmės. Jie mano, kad pats terminas buvo naudojamas kaip paniekinimas, o krikščionys priėmė, jį kaip nuolankumo išraišką. Manoma, kad toks pavadinimas galėjo būti ne tik paniekinamas, bet ir paniekinanti pravardė bei pasityčiojimas. Tokia panieka galėjo kilti dėl karšto evangelijos skelbimo, nes toks karštas skelbimas kitiems atrodė keistai.