2016 m. balandžio 29 d., penktadienis

Gailestingumas veidrodyje

   Gailestingumas yra vienas iš būdų panašėti į Kristų. Šventas Raštas ir Tradicija mus moko, kad dieviškas gailestingumas yra beribis, ko, deja, negalėtume pasakyti apie žmogiškąjį kuris yra labai ribotas. Paprastai bandydami būti gailestingi, mes, šį gailestingumą stengiamės dalinti kitiems. Net ir patys gailestingiausi kitiems asmenims dažnai pamiršta vieną asmenį, kuriam gailestingumas taip pat be galo reikalingas. Tą asmenį pažįsta kiekvienas. Kiekvienas su šiuo asmeniu bendraujame kasdien, tačiau mes labai dažnai nerodome jokio gailestingumo, o ir už buvusias nuodėmes bei gyvenime padarytas klaidas, labai dažnai niekaip nesugebame jam atleisti. 
   Kas gi tas asmuo? Tas asmuo esi Tu. 
   Taip jau yra, kad mes bandydami būti gailestingi aplinkiniams, niekaip negalime sau suteikti net mažytės dalies to gailestingumo. Toks negebėjimas galų gale gali atvesti prie savidestrukcijos, kuri palies ne tik tave patį, dėl jos pradės gesti santykiai su artimaisiais, o galų gale ir santykis su Dievu nesiklostys taip kaip turėtų.
   Gailestingumo sau paprastai trūksta dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl mūsų sužeistumo, patirto dėl iškreiptų santykių arba dėl savų bei svetimų nuodėmių. Tiek vienu tiek kitu atveju, žmogus nesugeba sau atleisti dėl to kas įvyko. Net jei ir jis nebuvo kaltas dėl nutikusio įvykio, jis jaučiasi kaltas dėl to kas nutiko ir pats to nejausdamas gadina savo ir kitų asmenų gyvenimą. Toks žmogus jaučiasi auka ir negali sau atleisti, nors Dievo žodis ir moko: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos (Oz 6,6). Tad būkime gailestingi sau, atleiskime sau kaltes, nes Dievas jau viską atleido ir tik nuo mūsų gebėjimo būti gailestingais sau, priklauso ar mes leisime savo gyvenime veikti dieviškam gailestingumui. Tavo paties gailestingumas sau ir Dievo Gailestingumas tau yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tad gana dažnai vienas be kito veikti negali. Taip ir gaunasi, kad Dievas tau jau parodė begalinį gailestingumą, tačiau tu negebėdamas būti gailestingas sau uždarai kelią ir dieviško Gailestingumo gydančiam veikimui tavo gyvenime.
   Norint patirti gailestingumą sau, visų pirma reikia pradėti gyventi tiesoje apie save. Taip jau yra, kad mes gana dažnai meluojame sau patiems. Nepriimdamas tiesos apie save, mes nepriimame realybės tokios kokia ji yra iš tiesų, tad apsistatome sienomis, kurios izoliuoja nuo bet kokio (dieviško ar žmogiško) gailestingumo patirties. Meluodami sau, mes dangstomės iliuzijomis, kurios uždengia mus nuo tiesos.
   Visiems žinoma Auksinė taisyklė sako: nedaryk kitam to ko pats sau nedarytum. Taip pat galima pasakyti ir kitaip: daryk tai kitam ką ir sau darytum. Tad kalbant mūsų temos kontekste, gaunasi taip, kad jei nerodai gailestingumo sau, tada ir kitam jo neparodysi, bet jei esi gailestingas sau, tada būsi gailestingas ir kitam, o ir kito asmens gailestingumą be vargo sugebėsi priimti.
   Gailestingumas ir atleidimas visada ateina kartu. Mes prašome Viešpaties atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams (Mt 6,12), tad jei mes neatleidžiame didžiausiam savo kaltininkui, t.y. sau, tada maldos žodžiai gali skambėti lyg prakeiksmas. Viešpatie, atleisk taip kaip aš atleidžiu sau. Tokiu atveju, nors kaltė ir dešimtis kartų išpažinta per atgailos sakramentą ir yra gautas daugkartinis Dievo atleidimas, tačiau žmogus neatleisdamas sau, nepriima jokio dieviško gailestingumo. Tada žinoma, jis jaučiasi Dievo apleistas, pradeda Jį kaltinti už savo gyvenimo bėdas, nors reali tokios būsenos priežastis yra ta, kad žmogus pats nesugeba dovanoti gailestingumo sau. Dievas atleidžia visas tavo kaltes ir gydo visas tavo ligas (Ps 103,3), bet jis nieko negali padaryti jei tu jam neleidi suteikti atleidimo, gailestingumo ir išgydymo. Sakoma, kad norint pakeisti pasaulį, pirma reikia keisti save, tad gal norint, kad pasaulyje vyrautų dieviškasis Gailestingumas, visų pirma turime tapti gailestingais sau?
   Žinoma, norisi paklausti: o ar tai ne egoistiška pozicija? 
   Anaiptol. Teisingas meilės santykis reikalauja mylėk savo artimą kaip save patį (Mk 12,31), tad jei nemyli savęs, negali mylėti ir savo artimo. Šventasis Raštas moko: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4,20); tad aritmetika čia paprasta: (myli ir dovanoji gailestingumą sau) + (myli savo artimą) = (myli Dievą ir priimi jo Gailestingumą). Būdami teisingame meilės santykyje su savimi, būsime teisingame santykyje su visais kitais.
   Tad mylėkite save, mylėkite savo brolius, nes kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą (1 Jn 4,7) ir būkite gailestingi sau, nes palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5,7).

2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Kodėl išpažintyje reikalingas tarpininkas?

   Labai dažnai žmonės kelia klausimą: Kodėl nuodėmes reikia pasakyti kunigui, argi negaliu jų išsakyti tiesiogiai Dievui?
   Gana įdomų atsakymą į šį klausimą pateikia teologas Michael Himes. Jo manymu toks klausimas paprastai kyla iš prielaidos, jog nuodėmė atskiria mus nuo Dievo, todėl šį santykį su Dievu reikia tvarkyti. Jei čia veiktų tik šis aspektas, tada turbūt išties nebūtų reikalingas toks tarpininkas kaip kunigas. Galėtume tiesiogiai su Dievu tvarkyti mūsų santykyje kilusias problemas. Tačiau nuodėmė atskiria mus ne tik nuo Dievo. Ji atskiria žmones vienas nuo kito. Ir nors nuodėmė tampa kliūtimi tarp mūsų ir Dievo, tačiau ji tokia pat kliūtimi tampa tarp mūsų ir kitų žmonių. Tai didelė skriauda kurią mes darome kitiems žmonėms ir ji taip pat tampa didele kliūtimi santykyje su Dievu. Tam, kad būtų atstatytas santykis ir su Dievu ir su kitais žmonėmis, mums reikalingas tarpininkas.

2016 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Išpažintis - džiaugsmo sakramentas

   Labai dažnai žmonės išpažintį vertina kaip prievolę ir kažką tokio, kas apkartina ramų krikščionišką gyvenimą. Tačiau iš tiesų susitaikinimo sakramentas yra džiaugsmingas įvykis, kuriame nereikia liūdėti ar rautis plaukus nuo galvos. Visas negatyvas čia kyla dėl to, kad žmogus akcentuoja savo blogumą ir nuodėmių naštą. Tai tam tikra prasme yra egoistiška pozicija. Svarbu atminti tai, kad susitaikinimo sakramento esmė yra ne tai, koks tu buvai ar esi blogas, o tai koks Dievas yra geras ir gailestingas. Šio sakramento centre glūdi ne mano geri ar blogi poelgiai, bet Dievo veikimas ir jo Gailestingumas. Tai suvokus išpažintis nebebus ta bereikalinga našta, kuri privalai periodiškai užsidėti. Priešingai, išpažintis taps džiaugsmo šaltiniu. Čia švenčiamas ne mūsų nuodėmingumas, bet susitaikinimas su Dievu ir bendruomene. Jei suvoksime, kad čia akcentuojamas ne mano nuodėmių didumas, bet švenčiamas Dievo meilės neaprėpiamumas, tuomet galėsime išgyventi gydantį ir visa keičiantį dieviško gailestingumo prisilietimą. Išpažinties sakramentas vadinamas susitaikinimo sakramentu, nes čia švenčiamas susitaikymas, o ne dalijamasi prisiminimais apie mano blogą praeitį.

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

Mintis apie gailestingąjį samarietį

   Ko gero kiekvienas žinome Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį (Lk 10,29-37) Šiandien norisi akimirkai stabtelėti ties šiuo pasakojimu.
   Šiame palyginime kalbama apie du asmenis (kunigą ir levitą) greičiausiai skubančius į Jeruzalę. Jie abu praeina pro plėšikų baisia sumuštą ir kelkraštyje gulintį kraujais apsipylusį vyrą. Abu vyrai, turėdami liturginių įsipareigojimų, numanomai skuba į Jeruzalės šventyklą pagarbinti Dievo. Tai galima numatyti iš to, kad jie pamatę kruviną vyrą perėjo į kitą kelio pusę. Tokiu būdu jie bandė apsisaugoti nuo kraujo, nes prisilietę prie jo, jie taptų rituališkai nešvariais ir tuomet negalėtų įeiti į šventyklą bei pagarbinti Dievo. Pro šalį ėjo ir trečias vyras, samarietis, kuris visiškai nesimeldžia Jeruzalės šventykloje ir nusprendžia padėti plėšikų sumuštam vyrui. Panašu, kad Jėzus šiuo pasakojimu išskiria tokius dalykus: jei mes manome, kad Dievą pagarbinti yra svarbiau nei pagelbėti artimui, tada mes nežinome, ką reiškia garbinti Dievą, o tas kas mano, jog įsakymas mylėti Dievą ir mylėti artimą tarpusavyje konkuruoja, taip pat nesupranta nė vieno iš jų. Meilė Dievui ir meilė artimui yra tolygūs įstatymai, nes meilė Dievui visų pirma reiškiasi per meilę artimui, o ne atvirkščiai, nes negali mylėti Dievo jei nemyli savo artimo (plg. 1 Jn 4,20).

2016 m. balandžio 20 d., trečiadienis

Kas natūralu, o kas dieviška?

   Labai dažnai krikščionys skirsto įvykius į natūralius ir Dievo, juk išties įdomu kurie dalykai buvo iš Dievo, o kurie nutiko natūraliai. Į šį klausimą savo laiku bandė atsakyti ir šv. Tomas Akvinietis.
   Tomo manymu įvykių negalima skirstyti į dieviškus ir natūralius. Jo manymu apskritai yra neteisinga klausti, kiek čia veikė Dievas ir kiek čia veikė natūralios priežastys, nes gaunasi tarsi vieną dalį atliko Dievas, o kitą žmogus ar gamta. Tomo manymu viskas kas vyksta kyla TIK iš Dievo ir TIK iš natūralių veiksnių. Dievas niekuomet nekontroliuoja savo kūrinių. Jis veikia šalia gamtinių veiksnių ir jis pagrindžia visus natūralius vyksmus. Dievas padaro, kad natūralūs veiksmai taptų visų kitų reiškinių priežastimi. 
   Taigi, pasaulyje viskas yra ir Dieviška ir natūralu, o perdėtas spiritualizavimas ar materializavimas iškreipia realybę.

2016 m. balandžio 19 d., antradienis

Nuodėmė tai savo žmogiškumo nepriėmimas

   Nuodėmės prigimtis hebrajiškoje sampratoje suvokiama kaip gėrio būti žmogumi atmetimas. Tokiu būdu, nuodėmė kyla dėl asmeninio įsitikinimo, kad žmogus nėra suskurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kad žmogus nori būti kažkuo daugiau nei, kad Dievo sukurtas ir norėtas. Pirmoji nuodėmė, Senojo Testamento sampratoje, yra atsisakymas priimti žmogaus kaip kūrinio gerumą ir teisumą. Nuodėmė taip pat yra ir atsisakymas priimti visos kūrinijos gerumą. Taigi, šiame kontekste, nuodėmė yra pirminio Dievo požiūrio, kad visa yra gera, atmetimas. Pradžios pasakojime mes skaitome, kad Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera (Pr 1,31). Tačiau žaltys Ievai parodė iškreiptą vaizdą įrodydamas jai melą, kad kūrinija anaiptol nėra gera. Taigi, Ievai užgimė nusivylimas kūrinijos gerumu. Tokiu būdu, nuodėmė atėjo į pasaulį ir rodo mums melą apie tą tiesą, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą (Pr 1,27), o žvelgdamas į kūriniją matė, kad tai gera (Pr 1,25); nuodėmė visa tai iškreipia ir atmeta, o per tai žmogus atsisako savo buvimo geru kūriniu.

2016 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

Viešinti Bažnyčia

   Viename iš senųjų krikščioniškų tekstų Šv. Polikarpo Smirnos vyskupo, Kankinystėje, o ir kituose tekstuose galima sutikti žodį viešėti (gr. paroikeo). Konkrečiai šiame tekste jis minimas tokiame kontekste: Dievo bažnyčia, viešinti Smirnoje, Dievo bažnyčiai, viešinčiai Filomelijuje, ir visoms kitoms šventosios bei visuotinės Bažnyčios bendruomenėms siunčia linkėjimus.
   Taigi, žodis viešėti pirmiausia išreiškia buvimą svetimoje šalyje. Tai ankstyvojoje krikščionybėje buvo svarbus momentas šio žodžio suvokime. Juo buvo išreiškiamas pajautimas, kad krikščioniška bendruomenė šiame pasaulyje tik vieši, nes ji yra keliauninkė į dangiškąją tėvynę. Vėliau iš šio žodžio susiformavo dabar mums visiems įprastas pavadinimas parapija (gr. paroikia). Šis žodis reiškia – pastovis svetimoje vietoje, nors dažnai verčiamas kaip bendruomenė.

2016 m. balandžio 6 d., trečiadienis

Krikščionis ar katalikas?

   Labai dažnai kalbant su kitų denominacijų krikščionimis prieinama prie klausimo: tu krikščionis ar katalikas. Čia daroma prielaida, kad katalikas nevisai krikščionis. Paprastai vadovaujamasi mintimi, kad pirmaisiais amžiais Bažnyčios nariai savęs nevadino katalikais, bet įvardijo save kaip krikščionis. Dažnai teigiama, kad pavadinimas katalikas ar Katalikų bažnyčia yra labai vėlyvas, net siekiantis viduramžius.
   Taip, tiesa, Bažnyčios nariai įvardindavo save kaip krikščionis, tačiau ir įsivardinimas katalikais irgi yra toks pats senas. Štai šv. Ignoto Antiochiečio tekste mes aptinkame tokį sakinį: Ten, kur eina vyskupas, tegul būna ir bendruomenė, panašiai kaip ten kur Kristus Jėzus – ten ir Katalikų Bažnyčia (Laiškas smirniečiams 8,2). Šv. Ignotas Antiochietis mirė kankinio mirtimi 110 m., o pats tekstas parašytas gerokai iki tol. Šis Katalikų Bažnyčios paminėjimas yra seniausias iš žinomų. Panašu, kad jis buvo vartojamas jau I a. antrojoje pusėje. Kiek plačiai jis buvo pasklidęs nėra tiksliai žinoma, tačiau tikėtina, kad jis buvo naudojamas apibrėžiant Bažnyčios visuotiniškumą ir buvo gana įprastas to meto krikščionims. Taip pat panašu, jog pavadinimai krikščionys ir Katalikų Bažnyčia buvo naudojami kaip sinonimai.
   Taigi, visi klausinėjimai kas tu esi katalikas ar krikščionis, neturi realaus pagrindo ir viską ką parodo, tai tik ideologinį nusistatymą ir neišprusimą Bažnyčios istorijos srityje.

2016 m. balandžio 5 d., antradienis

Šalom - ramybė tau

   Labai įdomus biblinis žodis šalom kurį žydai naudoja kaip pasisveikinimą. Paprastai šis žodis verčiamas kaip ramybė, taika ar darna, tačiau jo prasmė yra platesnė. Žydiškas pasisveikinimas paprastai verčiamas kaip ramybė tau. Mes dažnai neturime kalbinių galimybių perteikti kitos kalbos žodžius, taip yra ir šiuo atveju. Sakydamas šalom asmuo išreiškia norą, kad kito žmogaus gyvenimas būtų laimingas ir pilnavertis, ir kad apskritai tai būtų nusisekęs gyvenimas. Žodis šalom išreiškia šią visa apimančią laimę, kai viskas pagaliau tampa teisinga, taip kaip ir turi būti.  Šiuo žodžiu taip pat išreiškiama taika tarp asmenų, tiek kaip tarp žmogaus ir žmogaus, tiek ir tarp žmogaus ir Dievo.