2017 m. gruodžio 24 d., sekmadienis

Prakartėlės gimimas

Gyva prakartėlė Vilniaus Bernardinų bažnyčioje
   Žodis prakartėlė yra mažybinis žodžio prakatras variantas. Šiuo žodžiu senovėje vadindavo ėdžias iš kurių buvo šeriami gyvuliai. Taigi dabar visame pasaulyje Jėzaus gimimo sceną atvaizduojančios statulėlės dabar vadinamos ėdžiomis, arba prakartėle. Žinoma kiekviena tauta ją vadina sava kalba. 
   Kaip ir kiekvienas dalykas mūsų gyvenime, mums pažįstama prakartėlė turėjo savo pradžią. Iki XIII a., per Kalėdas, kažkas panašaus į prakartėlę būdavo įrengiama tik vienintelėje vietoje Betliejuje. Ten, Betliejaus oloje jau III a. krikščionys atvaizduodavo tvartelį, tačiau jis labai mažai tepriminė mums dabar pažįstamą prakartėlę.
   Prie mums įprasto kalėdinių papuošimų, kurioje būtų Kūdikėlis Jėzus, Mergelė Marija, gyvuliukai ir kiti Kristaus gimimo įvykio liudininkai, turime būti dėkingi šv. Pranciškui Asyžiečiui.
   Pirmasis šv. Pranciškaus biografas, Tomas Celanietis pasakojo, kad Asyžietis labiau nei kurią kitą šventę mėgo Kalėdas ir Kristaus gimimo šventę švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Šv. Pranciškus tikėjo kad tai didingiausia iš visų švenčių, nes tą dieną Dievas tapo mažu kūdikėliu ir kaip visi žmonės žindo motinos krūtį. Šv. Pranciškui apskritai labai patiko atvaizdai su Kūdikėliu Jėzumi ir jis su jais elgėsi pagarbiai.
   Iš šv. Pranciškaus žavėjimosi Dievo tapimu mažu kūdikiu, tokio Jo nusižeminimo atsirado garsioji Kalėdų šventė Grečio (Greccio) miestelyje Italijoje. Tai įvyko 1223 metais. Toje vietoje, stovi vienuolynas, kurį Mažesniųjų brolių pranciškonų ordinui buvo perleidęs vienas kilmingas asmuo vardu Jonas. Pasakojama, kad šis kilmingas asmuo buvo itin nusižeminęs, tad šv. Pranciškus šį mylėjo kaip brolį. Tą naktį, kai šv. Pranciškus padarė pirmąją prakartėlę Jonas patyrė nuostabų regėjimą. Jis matė lovytėje gulintį mažą kūdikėlį, kurį iš miego pažadino šv. Pranciškaus artumas. Jis suprato, kad žmonės neįvertino Kristaus gimimo Betliejuje, o Pranciškus pažadino šiuose žmonėse suvokimą koks tai buvo svarbus įvykis.
   Šv. Pranciškus giliai išgyveno Kristaus gimimo slėpinį, tad norėjo juo pasidalinti su bičiuliais, kaimynais ir miesto gyventojais. Istorikai mano, kad šitokį Kalėdų šventimą Pranciškui paskatino apsilankymas Šventojoje Žemėje bei poreikis Betliejų išgyventi čia ir dabar bei noras patirti Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą, bei troškimas su visais tuo džiaugsmu pasidalinti. Pranciškus norėjo, kad per kiekvienas Kalėdas, visi pasaulio žmonės galėtų pasidžiaugti Kristaus gimimu tvartelyje.
  Nors mums dabar įprasta prakartėlėje matyti to įvykio liudininkų statulėles, tačiau šv. Pranciškaus sukurta prakartėlė buvo kiek kitokia. Ji buvo gyva, t.y. su tikrai gyvuliukais ir žmonėmis. Tokias kartais pranciškonai dar ir dabar daro savo bažnyčiose. 
   Nors šv. Pranciškus ir yra mums įprastų prakartėlių pradininkas, tačiau skulptūrinę prakartėlę, prabėgus maždaug 70 metų po Pranciškaus prakartėlės atsiradimo,  pirmasis padarė italų skulptorius Arnolfo di Cambio, 1290 metais, Romos Santa Maria Maggiore bazilikoje. Nuo to laiko tapo įprasta kiekvienais metais, per Kalėdas, bažnyčiose bei namuose pastatyti prakartėlę, bei pasidžiaugti Kristaus gimimo slėpiniu.
   Kristaus gimimo slėpinys, jo tapimas žmogumi, tapo tiek esmingai svarbus, kad popiežius Benediktas XVI pasakė, jog tas kas nesuprato Kalėdų slėpinio, tas galimai nesuprato ir esminio buvimo krikščionimi momento, t.y. buvimo nusižeminusioje meilėje.

2017 m. lapkričio 8 d., trečiadienis

Ar tikrai turiu atleisti 77 kartus?

   Kartą Petras paklausė Jėzaus: Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai man nusikalsta? Ar iki septynių kartų? Jėzus jam atsakė: Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. (Mt 18,21-22).
   Išties įdomi Mato evangelijos teksto dalis. Ją skaitydamas vis galvoju, ar tikrai Jėzus ir Petras čia kalbasi apie atleidimų kiekį? Nes tada turėtume skaičiuoti kiek jau kartų atleidau, nes jei bent vienu atleidimu viršysi, tai pažeisi Jėzaus priesaką atleisti tik 77 kartus?
   Nemanau, kad viskas taip paprasta. Taigi, žiūrim ką turim. Žydiškame mąstyme skaičius „7“ išreiškia tobulumą. Tad manau, jog Petras klausia Jėzaus kiek tobulai, jis turėtų atleisti savo broliui. Jėzus sako, kad ne tobulai, bet dukart tobuliau. Žinoma, tada kyla kita mintis: žydiškame mąstyme patį didžiausią tobulumą galima išreikšti trim septynetais, t.y. „777“, tad kodėl Jėzus nesako „Atleisk jam septynis šimtus septyniasdešimt septynis kartus“? Turbūt todėl, kad Jėzus puikiai suvokia, jog tik Dievas gali atleisti pačia tobuliausia atleidimo forma, o žmogus išlieka ribotas, ir nors gali atleisti itin tobulai, tačiau vis tiek ne iki galo tas tobulumas gali pasireikšti.
   Taigi, patį Jėzau pokalbį su Petru turbūt galėtume perfrazuoti šitaip: Viešpatie, ar turiu savo broliui kuris man nusikalto atleisti tobulai? Ne, Petrai, netobulai, bet kiek įmanoma tavo žmogiškom jėgom tobuliausiai“. Juo labiau, kad po šio teksto Matas aprašo Jėzaus palyginimą apie beširdį skolininką, kurį pabaigia tokiais žodžiais: Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui. (Mt 18,35).
   Todėl manau, kad Jėzus čia ragina atleisti ne kiekybiškai, o kokybiškai. Ir čia visiškai nesvarbu, kad tavo brolis pastoviai daro kažką ne taip, tu kas kart privalai tobulai kiek tik įmanoma jam atleisti.

2017 m. lapkričio 3 d., penktadienis

Kodėl reikėtų pirkti indulgencijas

Johann Tetzel OP
   Johann Tetzel gimė 1460 metais Leipcige. Jis buvo Glogau dominikonų vienuolyno prioras. Tetzel pasižymėjo tuo, kad užsiėmė indulgencijų pardavinėjimu. Jis jas platino pačiais niekingiausiais būdais: naudojo manipuliacijas, melą ir pan. Jis nemažai pinigėlio susigrobė įtikinėdamas atgailautojus, kad indulgencijos reikšmė yra daug didesnė nei krikšto. Jis buvo vienas iš tų pamokslininkų kurio saviveikla paskatino Martiną Liuterį įtraukti į žymiąsias 95 tezes indulgencijų sritį.
  Būtų graudu, o dabar dar ir juokinga, nes kartą Leipcige, vietinis aristokratas kreipėsi į Johanną Tetzelį su prašymu gauti atleidimą už nuodėmę, kurią jis planuoja atlikti ateityje. Dominikonas žinoma sutiko atleisti jam tą nuodėmę, su sąlyga, kad už tai, nedelsiant aristokratas nupirks indulgenciją. Kaip tarė, taip ir padarė. Indulgencija nupirkta, pinigai saugiai guli pas Tetzelį. Bet štai dominikonas kartą išvyko iš miesto. Kiek atokiau nuo miesto sienų, jį pasivijo indulgenciją pirkęs aristokratas. Pavijo ir... žiauriai sumušė nesąžiningą dominikoną. Na, o tada pareiškė, kad būtent šiai nuodėmei jis ir pirko indulgenciją.
   Sakyčiau jei pirkti indulgencijas, tai būtent tokiems tikslams įgyvendinti. Ar ne?

2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

Garbė Jėzui Kristui visiems

   Katalikiškas pasisveikinimas anot liturginio maldyno skamba taip:  GARBĖ JĖZUI KRISTUI! – Per amžius. Amen.  Lotyniška šio pasisveikinimo formuluotė: Laudetur Jesus Christus – In aeternum! Amen. Šitokią formuluotę kartais naudoja ir kai kurios kitos konfesijos, pvz. liuteronai, Ukrainos stačiatikiai ir t.t.
   Tačiau čia norisi stabtelėti prie kiek kitokios pasisveikinimo formuluotės, kurią manau, kiekvienas esate girdėję, o būtent: Garbė Jėzui Kristui visiems. Bent jau aš ją girdžiu gana dažnai. Kuo ji bloga? Tiesiog, manau, kad ji iškreipia pačią katalikiško pasisveikinimo esmę. Kodėl? Nes, katalikiško pasisveikinimo (kaip beje ir atsisveikinimo) esmė yra ne pasakyti „laba diena ir viso gero“, bet susitikus kitą kataliką kartu pasimelsti (seniau tai buvo ir savotiškas saviškių atpažinimo būdas).
   Taigi, kai susitinka du katalikai, jie susitikimą pradeda trumpa malda, ja ir pabaigia. Susibėga du asmenys, pagarbina Viešpatį, pasišneka apie reikalus, vėl trumpai pasimeldžia (Su Dievu), ir išsiskirsto. Pavadinčiau, savotiška mini liturgine malda.
   Na, o pasakymas „Garbė Jėzui Kristui visiems“, yra ne tik teologo, bet ir kalbininko košmaras. Jei kas nors man logiškai išaiškinsite kaip gali būti garbė Jėzui visiems, pažadu už tą asmenį pasimelsti.

2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

Požiūris į plaukus viduramžių Bažnyčioje

Šv. Pranciškus Asyžietis su tonzūra
   Plaukai rodos toks mums įprastas dalykas, tačiau seniau į juos žvelgta kitaip, jie turėjo simbolinę prasmę arba išreiškė statusą, tad trumpai apie tai koks viduramžiais buvo Bažnyčios ir ne tik jos, požiūris į plaukus.
   Dvasininkams privalomą tonzūrą 633 m. įvedė Toledo susirinkimas. Merovingų valdymo laikais, tonzūra buvo vergovės simbolis, tad bažnytiniu atveju stojant į vienuolyną ar tapdamas kunigu žmogus tapdavo Dievo vergu ir tonzūra buvo išorinė to išraiška. 1191 m. Tulūzos susirinkime buvo nuspręsta, kad dvasininkai kurie nešioja ilgus plaukus, neturi teisės priimti Komunijos iki kol apsikirps. Iki XII a. barzdos buvo madingos, tačiau nuo susidūrimo su musulmonais ir kryžiau karų fone, barzdos pradėtos vertinti neigiamai, kaip beje ir ligi plaukai. Plaukai, kad vyrai netaptų panašūs į moteris, barzdos kad nesupanašėtų su plaukuotais musulmonais. Nors ilgų plaukų nemėgo, tačiau visai plika galva irgi nežadėjo nieko gero, nes ankstyvaisiais viduramžiais nuskusti plaukai užtraukdavo baisią gėdą, pvz. Merovingų dinastijos laiku karaliui nuskutus plaukus, jis netekdavo galimybės vykdyti karaliaus funkcijų.  Vėliau, plaukų nuskutimu buvo baudžiami raganavimu užsiimantys asmenys bei neištikimi savo žmonoms vyrai, o įpusėjus viduramžiams, taip baudžiami buvo vagys ir prekybos taisyklių pažeidėjai.

2017 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis

Bibliomantija – krikščioniška būrimosi forma?

   Labai dažnai sutinku krikščionis kurie Dievo valią ar kaip jiems elgtis sužino gana keistoku būdu. Jie verčia bet kurį Biblijos puslapį ir pirmą pasitaikiusį sakinį laiko Dievo valia arba Dievo kalbėjimu bei pranašyste apie žmogaus situaciją, praeitį, dabartį arba ateitį. Ši būrimo forma yra vadinama bibliomantija. Šio būrimo formų būna įvairių, pvz. pirmas pilnas sakinys kairiajame puslapyje ir pan.; nors paprastai naudojamas aukščiau paminėtas būdas, kai pirmas pasitaikęs sakinys laikomas Dievo kalbėjimu. Kartais bibliomantija dar vadinama Vergilijaus raidėmis, nes seniau burta naudojant senovės romėnų poeto Vergilijaus knygą. Viena iš biliomantijos rūšių yra rapsodomantija. Šiuo atveju vietoj šventraščių naudojamos eilinės poezijos knygos. Kita bibliomantijos rūšis yra stoichomantija kai Dievo valią nusakantis sakinys nustatomas užmerktom akim, smeigtuką smeigiant į atverstą pirmą pasitaikiusį Biblijos puslapį. Žodis į kurį buvo pataikyta laikomas pranašišku.
   Pabaigai tiesiog priminsiu, jog bet kokias būrimo formas tiek Biblija, tiek Bažnyčia laiko nuodėme ir ėjimu prieš Dievo valią, tad tuos kurie tokiu būdu ieško atsakymo iš Dievo, raginu pamąstyti kokia dvasia čia kalba.

2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Apie Biblijos skaitymą

   Įdomią mintį radau stačiatikių išleistoje knygelėje „Apie dvasinį skaitymą“ (О духовном чтении Святитель Игнатий), tad ją ir pacituosiu:
   „Skaitydamas Evangeliją neieškok pasitenkinimo, ne ieškok žavėjimosi, neieškok auksinių minčių: ieškok neklystančios šventos Tiesos. Nesitenkink vien bevaisiu skaitymu; stenkis įgyvendinti jos įsakymus [...] Tai gyvenimo knyga ir ją reikia skaityti gyvenimu“ (p. 3).
   Sakyčiau labai puiki įžvalga, nes itin dažnai žmonės ieško Biblijoje kažkokios emocinės pagavos, bet nesugeba gyventi pagal tai ko ji moko. Taip ir gaunasi, kad daug aikčiojimų, žavėjimosi, o realios, gyvenimą keičiančios prasmės ir nėra.
Kaip jūs manote?

2017 m. liepos 4 d., antradienis

Šiek tiek apie varpus

   Manoma, kad pirmieji varpai bažnyčių varpinėse atsirado VI a. Prancūzijoje, o prigijo jie po to kai Karolis Didysis išleido potvarkį kuriuo buvo liepiama tris kart dienoje skambinti bažnyčių varpais idant šie primintų apie maldą. Skambint vienuolynuose naudojamomis maldos laiko valandomis t.y. per rytmetinę, dieninę ir vakarinę. Tikėta, kad varpai turi dvasią, tad jiems duodavo žmogiškus vardus. Nuo XIII - XIV a. daug kur įsigalėjo paprotys mirties ir laidotuvių dieną, procesijų metu, epidemijų atveju, tad žmonėms varpų skambėjimas ėmė sietis su mirtimi (XV a. Paryžiuje vienu metu buvo net draudžiama skambinti varpais, idant nekiltų panika). Nūdienos ezoterinės kryptys pateikia mintį kad varpų (ypač bažnytinių) muzika gydo, deja toks tikėjimas kilo iš to, kad epidemijų metu, varpais mieste skambėdavo nuolat, bet ne tam, kad pravalytų orą nuo maro tvaiko, bet kad įspėtų keliautojus ir šie galėtų miestą aplenkti į jį neužsukdami.

2017 m. birželio 15 d., ketvirtadienis

Higiena viduramžių vienuolynuose

   Viduramžiais visuomenėje dėl paniekinančio požiūrio į žmogaus kūną, buvo gan įprasta nesilaikyti higienos. Tačiau vienuolynuose paprastai galiojo griežti higienos reikalavimai. Pavyzdžiui cistersai eidami į išvietę privalėjo nusiimti nuo galvos gobtuvą. Visas išskyras iš burnos ir nosies, vienuolis privalėjo kuo kruopščiau įtrinti koja į grindis, kad kiti nesusiteptų drabužių melsdamiesi. Buvo privaloma plautis rankas ir prieš valgį ir po jo, o taip pat ryte ir po šv. Mišių. Tam tikslui kartais buvo naudojamas ir varpas, kuris pranešdavo, kad atėjo laikas plautis rankas. Vienuoliai negalėjo sekmadieniais ir švenčių dienomis kirpti nagų, o kerpant derėjo atsiklausti kaimyno ir procedūrą atlikti tyliai, tiesa tai galiojo tik rankų nagams, kojų nagams toks draudimas nebuvo numatytas. Teigiama, kad XII – XIII a. miestiečiai ir riteriai pradėjo nešioti apatinius baltinius, o vienuoliai panašu, kad jų nenešiojo dar ilgai.  (Remtasi A. Ikamas „Įdomieji viduramžiai“)

2017 m. birželio 9 d., penktadienis

Milijonai žmonių tiki Dievu, vadinasi jis egzistuoja...

   Labai dažnai tenka dalyvauti religinio pobūdžio diskusijose. Kai kurios jų būna labai smagios ir naudingos, kitos gi iš esmės niekur neveda. Jos niekur neveda ne todėl, kad oponentas tavęs nesiklauso ir tik žeria savo „išminties perlus“, bet dėl argumentacijos klaidų. Tiek tikintieji, tiek religijos kaip tokios priešininkai, norėdami pagrįsti savo teiginius naudoja argumentus, kurie jiems atrodo svarūs ir nepaneigiami. Deja, tokie argumentai nieko iš esmės neįrodo, nes yra tai kas logikoje vadinama argumentacijos klaidomis.
   Argumentacijos klaidas, mes visi laiks nuo laiko naudojame. Dažnai ant jų sudedamos ištisos teorijos. Kai kuriems jos atrodo kaip labai rimti įrodymai, bet jie įrodo tik tiek, kad oponentas aptariamo klausimo nėra tinkamai apsvarstęs, mėgsta lozungus arba turi loginio mąstymo problemų.
   Žinoma, reikėtų kokio nors pavyzduko, tai patas paprasčiausias būtų: Tiek žmonių tiki Dievu, tad tai negali būti melas. Tai, ko gero vienas dažniausiai naudojamų pseudoargumentų į kurį atsakymas paprastas: Milijonai žmonių netiki Dievu, tad tai negali būti melas.
   Žodžiu, jei norite tinkamai argumentuoti ir užsiimti apologetika, tada derėtų susipažinti su egzistuojančiom argumentacijos klaidom, nes kitaip nieko apart turimas loginio mąstymo spragas neįrodysite.
   Jei nesate susipažinę su argumentacijos klaidomis, galite pradėti nuo jų aprašymų kad ir toje pat wikipedijoje, sakyčiau bus nebloga starto aikštelė.

2017 m. gegužės 30 d., antradienis

Kai žaidžiame kryžiukai nuliukais

Kai kryžiukas ne vietoj
   Vakar užtikau neblogą įžvalgą, skambančią taip: pas kai kuriuos ant kaklo kryžiukas, o širdyje nuliukas. Sakyčiau taiklu, ar ne? Buvo laikai, o ir dabar yra tokių vietų pasaulyje, kai už kryželio nešiojimą gali būti įkalintas ar nulinčiuotas. Kažkada jei kas nors išvysdavo žmogų nešiojantį kryželį, jis suvokdavo, kad šis žmogus yra krikščionis, na o dabar, bent jau Lietuvoje, kryželis ant kaklo dažnai apie žmogaus tikėjimą nieko nekalba. Sakyčiau, jei jau it papuošalą esi pasikabinęs (kalbėkime tiesiai šviesiai) kankinimo įrankį, tai mažų mažiausiai turi suvokti, ką jis reiškia, kodėl būna nešiojamas ir pan. Daliai žmonijos brangaus simbolio suniveliavimas iki papuošalo atrodo liūdnai, ar ne?
   Paklausius senesnių žmonių pasakojimų, panašu, jog seniau jei žmogus nešiojo kryželį, tai visi žinojo, jog jis yra krikščionis, o dabar esame priversti žaisti „Kryžiukais nuliukais“ bandydami išsiaiškinti kas čia savas, o kas tik dekoracijas naudoja, kas čia Kristų liudija, o kas savo išpuoselėtą (arba ne labai) skonį demonstruoja.
   Jei netiki Jėzumi, tad ar tikrai dera nešioti kryželį? Juk jei esi pacifistas nenešioji karinės uniformos, o būdamas vegetaru nesikabini ant kaklo mėsos gabalo. Taip manau turėtų būti ir su kryžiumi, nes techniškai jis yra Dievo karių uniformos dalis, o ant jo pavaizduotas tas kūnas (latvis sakytų mėsa) kuris buvo už mus nukryžiuotas.

2017 m. gegužės 21 d., sekmadienis

Ar tikrai Marija Magdalietė buvo prostitutė

Marija Magdalietė (aut. Tiziano Veceli ~1532 m.)
   Tai kad Marija Magdalietė buvo prostitutė turbūt esame girdėjęs dažnas. Kai kurie šventai tuo įsitikinę, bet ar tikrai taip yra kaip dalis tikinčiųjų galvoja?
   Apie Marijos Magdalietės gyvenimą Biblijoje pasakoma tik tiek, kad ji turėjo septynis demonus kurie iš jos buvo išvaryti (plg. Lk 8,2). Apart to, kad pagal biblistinę simboliką (septyni pilnatvės arba tobulumo skaičius) mes sužinome kad Magdalietė buvo visiškai apsėsta demonų, daugiau apie jos praeitį nieko nežinome. Tai kodėl gi ji laikoma buvus būtent prostitute? Vienas pirmųjų kuris Magdalietę priskyrė prie vadinamosios seniausios profesijos atstovių buvo popiežius Grigalius Didysis. Jis savo homilijoje (591 metais) Magdalietę sutapatino su anonimine nusidėjėle kuri patepė Jėzaus kojas (plg. Lk 7,36 – 50). Ši moteris įvardinama kaip „žinoma mieste nusidėjėlė“ (Lk 7,37), tad labai tikėtina, jog ji buvo prostitutė. Taigi, kodėl Girgalius Didysis šias dvi moteris sutapatino? Visų pirma todėl, kad abi moterys paminimos praktiškai tuo pačiu metu (t.y. vos tik pasibaigia pasakojimas apie žinomą mieste nusidėjėlę, tuoj pat pasakojama apie Magdalietę. Antra, tai kad Magdalietė buvo kilusi iš miesto kurio pavadinimas yra Magdala (miestas garsėjo paplitusiu amoraliu ir palaidu elgesiu), dar labiau paskatino šių dviejų moterų sutapatinimą. Ilgainiui toks Marijos Magdalenos kaip prostitutės įvaizdis įsitvirtino Vakarų Bažnyčioje. Rytų Bažnyčia šių dviejų moterų netapatina. 
    Žinoma, šiais laikais jau ir Vakarų Bažnyčioje tokio tapatinimo nebėra, nors žmonių sąmonėje toks įvaizdis vis dar gyvas.

2017 m. balandžio 26 d., trečiadienis

Liaudies pamaldumas - būdas stabtelėti

   Šiandien noriu pasidalinti viena Romano Guardini įžvalga apie liturgijos ir liaudies pamaldumo (ypač kartotinių maldų) skirtumus.
   Liturgijos principas yra ne bis idem t.y. nieko nekartoti. Guardini manymu liturgija siekia, kad mintys, nuotaika ir valios pasiryžimas nuolatos judėtų pirmyn, vyktų tam tikra dinamika. Liaudiškam pamaldumui, šis dėmuo nėra toks svarbus. Jam labiau būdingas mąslus stebėjimas ir mintims neskubiai kartojantis, galimybė pabūti viename ar kitame paprastame vaizdinyje ar nuotaikoje. Liaudies pamaldumui tokia forma tampa būdu ir priemone pabūti pas Dievą.
   Sakyčiau puikiai apibrėžta kartotinių maldų prasmė. Gal būt dėl to, kad tokios maldos formos kaip rožančius, poteriai ir pan. daug kam nepatinka, nes jie priverčia stabtelėti, o juk dažnas ir liturgijoje kažkur skuba ar lekia. Kai gyvenimas pastatytas ant veržimosi kažkur pirmyn, toks liaudies pamaldumo pobūdis, gali padėti stabtelėti ir nurimti.

2017 m. balandžio 16 d., sekmadienis

Velykinė pascha - receptas

Velykinė pascha
   Su žmona mąstėme kokį čia patiekalą galėtume pasigaminti Velykoms. Pradėjau naršyti internete į google įvedinėdamas visokius žodžių derinius kaip kad „velykinis pyragas“ ir pan. Staiga šovė mintis: O kodėl mums nepasigaminus paschos? Taigi, ėmės šio reikalo. Tiems kas nežinote kas yra pascha: tai ortodoksų kraštuose tradicinis velykinis patiekalas iš varškės. Paschos receptų yra įvairių, tad norintys be vargo galės susirasti pačių įmantriausių, mes gi pabandėme nuo vieno iš paprastesnių. Labai viliamės, jog tai taps mūsų kasmetine šeimos tradicija, galų gale juk mano tėvas buvo ortodoksas, nors ir nelabai praktikuojantis. Galų gale juk šiemet Velykas švenčiame kartu su ortodoksais ir žydais.
   Pascha paprastai yra stingdoma specialioje formoje, kuri suteikia jai ne tik formą, bet ir padaro savotišką piešinį (paprastai rusiškas XB raides (Христос Воскрес – Kristus prisikėlė), nors būna ir kitokių variacijų). Kadangi formos kol kas neturime, tai stingdėme tame ką turėjome, dubenėliuose ir vėliau pabarstukais padarėme kryželį. Mūsų bažnyčios nariai įvertino, sakė, kad labai skani pascha gavosi.
   Taigi štai ir receptukas, gal būt kas nors kitą met sumąstysite ją pasigaminti.
Pascha
  
 Jums reikės:
150 ml riebios grietinėlės
20 g želatinos

500 g naminės varškės
50 g kuragos (džiovinti abrikosai)
1 apelsino žievelės
80 g graikinių arba migdolo riešutų
80 g razinų
100 g cukraus
   Gamybos procesas:
  Varškę sumaišius su cukrumi, grietinėle ir apelsino žievele sumaišyti iki vientisos masės (mes panaudojome mikserį). Susmulkinti džiovintus vaisius bei riešutus ir viską sudėjus į varškės masę gerai išmaišyti. Ištirpdyti želatiną ir supylus į varškės masę viską gerai išmaišyti. Sudėti viską į formą ir padėti šaltai, kad sustingtų. Pirmą paschą mes iš šaldytuvo ištraukėme maždaug po 4 val., ji buvo puikiai sustingusi.
  Taigi, skanaus. Jei kas pabandysite gaminti, pasidalinkite įspūdžiais arba jei kas met paschą gaminate, tada pasidalinkite ir savo receptukais, bus smagu išbandyti.

Velykų pavadinimo kilmė

   Turiu pora bičiulių kurie neigiamai žvelgia į Velykų pavadinimą, nes teigia, jog jis yra pagoniškos kilmės. Tad nusprendžiau šiek tiek panagrinėti šį klausimą.
   Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė yra hebrajiškas žodis pesach (gr. Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, ispanų pascua, prancūzų pâques, rusų пасха, rumunų paşti, švedų påsk, olandų  pasen, suomių pääsiäinen ir t.t.).
   Anglišką žodį Easter kai kurie krikščionys kildina iš Aštartės kulto. Žinoma, sąskambis lyg ir panašus, bet Aštartės kultas ir anglų kalbos tėvynė nebuvo susijusios geografiškai, o ir istoriškai nelabai daug bendro teturėjo, tad tokios kilmės tikimybė itin maža. Istorikai patį žodį Easter kildina iš germanų žodžio Eostre reiškiančio Nauja diena.
   Lietuviškas Velykų pavadinimas taip pat susijęs su dienos pavadinimu. Labiausiai tikėtina, kad jis kilo iš slaviškų kalbų žodžių junginio reiškiančio Didi(didžioji) diena (naktis), kaip pavyzdžiui: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenkų), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų) ir pan. Į slavų kalbas šis žodis atėjo iš veikiausiai graikų kalbos. Senovėje lietuviai naudojo vienaskaitinę formą Velyka. Latvių kalboje analogiškas didžiosios dienos pavadinimas pavirto į Lieldienas.
   Kai kas Lietuvoje bando sieti Velykų pavadinimą su žodžiu vėlė, nes tą dieną lietuviai lankydavo mirusiųjų kapus. Ši kilmė mažai tikėtina, o kildinimas vien dėl panašaus žodžio skambesio nėra pakankamas, nebent norima užsiimti žodine akrobatika ir pritempti teoriją prie savo idėjų patvirtinimo. Šiuo atveju kitokių sąsajų apart žodinį panašumą nerandama.
   Taigi, mieli krikščionys, kurie nevartojate šio pavadinimo dėl atseit pagoniškos kilmės, būkite ramūs, tai normalus krikščioniškas pavadinimas. Nedarykite problemos ten kur jos nėra. Na, o jei jums itin svarbi būtent krikščioniškų žodžių vartosena, tai turiu jus nuliūdinti, nes tokių rasite itin mažai. Pvz. žodis Adventas kyla iš antikinio imperatoriaus intronizacijos ir sudievinimo akto pavadinimo, lietuviškas žodis Dievas ir siela yra senoviniais, siekiantys pagoniškus laikus. Taip kad jei jums žodis Velykos kelia neigiamas asociacijas, siūlau peržiūrėti visą krikščionišką žodyną ir sukurti naujadarus, kurie būtų visiškai krikščioniški.
   Kaip ten bebūtų, sveikinu jus su šventomis Velykomis – Kristaus prisikėlimo švente.

2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

Garsi gavėniška atgaila

   Gavėnios metu dažnas imasi įvairių atgailos darbų. Paprastai apie tuos atgailos darbus žino visi aplink: vienas nevalgo šokolado, kitas nesėdi facebooke, trečias dar kažką susimąsto. Darbai žinoma gražu, bet man visada kažkaip nejaukus buvo tas pasiskelbimas kas ko nedaro Gavėnios metu. Suprantu, kad žmogui gal lengviau atsilaikyti prieš pagundas, kai visi žino ko nedarai, bet klausimas ar to nedarai ir tada kai niekas nemato. Ne kartą susidūriau su tuo, kad deklaruojama atgaila, dažnai nesutampa su realiaja.
   Neseniai Antoinette Bosco knygoje „Gavėnia: neeilinė meilės istorija“ radau puikią pastabą apie Gavėnios ir atgailos darbų: Gavėnios laikas byloja, jog turime nešti savo kryžių, o ne tai, kad turime imtis dirbtinių „sunkumų“  (p. 16). Ir išties, ar reikalingi tie viešai paskelbti dirbtiniai sunkumai? Ar tikrai reikalinga atgaila, kuri tave kitų akyse padaro didžiu „kankiniu“? Ar ne geriau tiesiog daryti pasiaukojimus bei atgailos praktikas ir kad niekas apie juos nežinotų?
   Jėzus kalbėjo apie tokias atgailas: Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. (Mt 6,16-18). Taigi, jei atgailaujame tai gal tai darykime tylomis?

2017 m. kovo 28 d., antradienis

Viduramžiški simbolinio mąstymo ypatumai

   Pagal senąją bažnytinę kosmologiją Dievas, žmogus ir kūrinija yra neatskiriami, todėl kiekvienas pasaulyje esantis objektas turėjo slaptą ir simbolinę prasmę. To meto gamtos mokslai (pvz. alchemija) stengėsi susivokti kokie dėsniai veikia pasaulyje, bet labiau perprasti simbolius, nes jų perpratimas buvo visų gamtos mokslų objektas. Todėl viduramžių literatūroje, liturgijoje ir kitur gyvūnams, augalams, mineralams, žmogaus kūno organams būdavo suteikiamos tam tikros simbolinės reikšmės iš kurių kildavo atitinkamos moralinės savybės. Pvz. Drugelis simbolizavo prisikėlimą, o beždžionė puikybę. Viduramžiai nebuvo svarbu tikras gyvūno aprašymas, akcentuotas būtent simbolinis, todėl labai išpopuliarėjo vadinamieji Bestiariumai, kuriuose labai sunku rasti kažką iš realaus gyvūno gyvenimo, bet štai simbolizmo kiek tik nori. Štai pantera laikyta Kristaus simboliu, nes jos riaumojimas išvaiko drakonus, o malonus iš nasrų sklindantis kvapas teikia palaimą, o voverė dėl savo rausvo kailio laikyta šėtono palydos atstove, tad reiškė blogį.

2017 m. kovo 5 d., sekmadienis

Turiu vyrą ar būnu su vyru?

   Neseniai apturėjau diskusiją apie tai ar mes turime savo žmonas (vyrus) ar būname su jais. Žinoma, man atrodo kvailoka daryti atskyrimą tarp turiu ir būnu, bet kai kuriems tai svarbu. Taigi mano oponentė laikėsi nuomonės, jog derėtų sakyti jog „būni su savo žmona“, na o aš, kad jau taip mėgstu kalbinę akrobatiką, nenustygau vietoje ir laikiausi pozicijos, kad mes turime savo vyrus ir žmonas.
   Taigi, kodėl manau, kad šiame kontekste derėtų naudoti terminą „turime“. Žinoma, terminas „turiu žmoną/vyrą“ daug kam siejasi su savininkyste kuri niekaip nedera su žmogaus laisve. Tačiau ar čia laisvės klausimas? Kadangi diskusija buvo krikščioniškame kontekste, tai reikėtų žvelgti per biblinę prizmę. Taigi:
   Štai mano ranka (akis, koja ir t.t.). Kaip mes apie ją sakome? Aš būnu turiu ranką ar būnu su ranka? Mes sakome: aš turiu ranką. Pažvelkime ką sako Biblija: O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.  Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. (Mk 10,6-8). Taigi, jei žmona ir vyras tampa vienu kūnu, tai gal labiau tiktų naudoti tokią pat terminologiją kaip ir kalbant apie savo kūno narius. Taigi gal vis tik teisingiau yra sakyti: aš turiu vyrą / žmoną, o ne būnu su ranka, nes skamba išties ne kaip.

2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

Iki kada ir kodėl tylėjo Zacharijas?

  Kažkada beskaitant Luko Evangeliją man užkliuvo viena detalė susijusi su Zacharijo tylėjimu. Taigi pradžiai pora teksto detalių: 
  Po to kai Zacharijas suabejoja angelo Gabrieliaus paskalbta žinia apie Jono gimimą, angelas jam pasako: Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu (Lk 1,20). Kiek teko klausinėti bičiulių, visi šią vietą suvokia taip, kad Zacharijas turėtų tylėti iki Jono gimimo, na bent jau taip atrodo iš teksto. Tačiau skaitant toliau: Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus (Lk 1,57) paaiškėja, kad Zacharijas tylėjo šiek tiek ilgiau: Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju... Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. (Lk 1,59.62-64), t.y. Zacharijas tylėjo dar aštuonias dienas po Jono gimimo. Klausimas: kas čia per nesusipratimas.
Sakyčiau, tokia situacija išplaukia iš to meto žydiško mąstymo. Biblinių laikų žydai, gimusio vaiko nelaikė žmogumi, kol jis aštuntą dieną po gimimo nepraeina berit milah - apipjaustymo apeigų. Tik nuo to momento vaikas laikytas žmogumi, tik tuo metu jis tapdavo Sandoros vaiku, t.y. tada ir įvykdavo jo tikrasis gimimas. Panašu, kad būtent todėl Zacharijas ir tylėjo dar aštuonias dienas po to kai Jonas jau buvo gimęs.
   Vėliau ši detalė pasireiškė ir pas krikščionis, kai krikšto metu, žmogus gimdavo iš naujo, arba kai mirdavo kankinio mirtimi. Kankinystės diena net ir buvo vadinama Dies natalis, t.y. gimimo diena.

2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Bedieviška ir Acto Biblija

   Biblijos vertimai kartais sukelia smagius kuriozus, tad trumpai pasidalinsiu dviem senom vertimo klaidom, dėl kurių šie tekstai gavo net ir atskirus pavadinimus.
   Pirmasis vertimas, padarytas 1631 m. yra vadinamas Bedieviška Biblija ir tik todėl, kad Dekaloge, buvo praleistas žodelis „ne“ ir vietoj „nesvetimausi“ gavosi „svetimausi“. Antrasis buvo pavadintas Acto Biblija, nes vietoj angliško vineyard (t.y. vynuogynas), parašius ne tą raidę, gavosi vinegar t.y. actas. 
   Manau, biblinių tekstų vertimuose pasitaiko klaidų, žinoma ir ne tik juose. Jau nepamenu kiek kartų mišių metu esu girdėjęs skaitinį iš apaštalo Pauliaus laiško filipiniečiams, o kur dar užsieniečių kunigų skaitomos Evangelijos pagal Morką ir Liuką. Smagūs tokie dalykai. Gal ir jūs su kokiais nors panašiais susidūrėte?

2017 m. sausio 4 d., trečiadienis

Pranašystė apie Šventyklos sugriovimą?

Šventyklos sugriovimas vadovaujant Titui
Francesco Hayez (1791–1882) 
   Morkaus evangelijos 13 skyriuje Jėzus kalba apie pasaulio pabaigą. Paprastai šį tekstą mes suvokiame kaip kalbantį apie antrąjį Kristaus atėjimą, bet jei į jį pažvelgtume to meto žydo akimis, tada tekstas mums gali nušvisti nauja šviesa.
   Jei šį tekstą ir Jėzaus atsakymą vertinsime iš kiek vėlesnių laikų perspektyvos, t.y. 70 metais po. Kr. įvykusio Šventyklos sugriovimo, tada mes matome pranašystę žydams. Tai, kad po Šventyklos sugriovimo žydai nebegalėjo laikytis didelės dalies įstatymo, jiems buvo tragedija. Iš esmės Šventyklos sugriovimas jiems prilygo pasaulio pabaigai. Pasaulis kuriame nebeįmanomas Dievo duoto įstatymo vykdymas tai pasaulis kuriame praktiškai nebeįmanoma gyventi. Kai kurie biblistai laikosi šios minties, nes tada nebekelia problemos tai, jog Jėzus sakė, kad nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks (Mk 13,30), juk Šventyklos sugriovimo laiku dar buvo gyvi Jėzaus amžininkai.
   Išties neaišku ar Jėzus tikrai kalbėjo apie Šventyklos sugriovimą, bet mintis man pasirodė gana įdomi.

2017 m. sausio 3 d., antradienis

Teologija skirta auginti meilę

   C. S. Lewis rašė: Kiek mylių sudaro valandą? Geltona yra apskrita ar kampuota? Turbūt gera pusė plausimų, kuriuos mes klausiame (pusė mūsų didžiųjų teologijos ir metafizikos problemų), yra ne kitokie. Ir iš ties, kartais atrodo, kad kirkšionys pjaunasi dėl kažkokių klausimų kuriuos paverčia esmingiausiais, nors per tai pamiršta savo artimą, pamiršta rodyti jam pagarbą ir meilę. Kai pagalvoji, dalis teologinių skirtumų kuriuos turime yra naudingi tik tiek kiek padeda apsibrėžti tai kuo tikime, o praktinės naudos neduoda jokios. Koks skirtumas ar Šventoji Dvasia kyla ir Tėvo ir Sūnaus ar per Tėvą ir Sūnų, koks skirtumas ar mes Bibliją vertiname pažodiškai ar bandome žiūrėti egzegetiniu žvilgsniu. Tai tik detalės, kurias sureikšminus žodžiai Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu [...] Mylėk savo artimą kaip save patį (Mt 22,37.39) tampa tuščiais tauškalais. Vienas iš dabar mano skaitomų autorių Igoris Raichelgauzas puikiai pastebėjo: Aš įsitikinęs, jog teologija yra pašaukta padėti mums įgyvendinti Dievo priesakus. Taigi, jei teologija nepadeda tau ir tavo artimui augti meilėje, tada ko ji verta?